Iliustracijos aut. Dovilė Šimonytė
Disleksiją turinčių studentų apklausos rodo, kad bendravimą su bibliotekos darbuotojais paprastai jie vertina teigiamai: bibliotekininkai stengiasi padėti, suteikia informaciją. Tačiau skaitymo sutrikimus turintys žmonės bibliotekose susiduria su įvairiomis kliūtimis bandydami prieiti prie informacijos, naviguodami bibliotekoje ar susipažindami su jos paslaugomis patys. Be to, ne visada darbuotojai yra pasiruošę atsakyti į tam tikrus klausimus, pavyzdžiui: „Kaip paskatinti vaiką skaityti ar lankytis bibliotekoje? Kur gauti informacijos apie disleksiją ir mokymosi sunkumus?“.
„Skaitymo skatinimo ir kalbos įgūdžių ugdymo koncepcijoje (2005) nurodyta, kad Lietuvos švietimo institucijose trūksta tarpdalykinio bendradarbiavimo. Vyrauja nepakankamas ugdymo, švietimo institucijų ir skaitymą populiarinančių organizacijų (bibliotekos) bei vaiko šeimos bendravimas ir bendradarbiavimas. Norint išugdyti knygas skaitančią visuomenę, būtina glaudi įvairių sričių partnerystė.“
IŠ PUBLIKACIJOS „VAIKŲ SKAITYMO SKATINIMAS: VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲVEIKLOS ASPEKTAS“ SADA PETRUŽIENĖ, RENATA GABALYTĖ, KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS, LEIDINYS TILTAI, 2011, 3
Kaip pakviesti knygų nemėgstantį vartotoją į biblioteką?
Biblioteka jau seniai yra ne tik knygų saugykla – tai namai, po kurio stogu gyvuoja skaitymo kultūra. Be viso to, tai ir mokymosi, susitikimų, atradimų erdvė. Dėl to, kad skaitymas mokykloje yra susijęs su reikalavimais, tai dažnai turi neigiamos įtakos skaitymo svarbos supratimui ir trukdo įgyti teigiamą patitį. Bibliotekos turi galimybę tai pakeisti.
Vaikai ir jaunimas domisi kinu, muzika (galbūt dėmesį patrauktų ne tik koncertai, bet ir vaikų karaoke renginys?), teatru, menais, stalo ir kompiuterinių žaidimų turnyrais. Biblioteka galėtų organizuoti su tuo susijusias veiklas, renginius. Vaikų žaidimų kambarys leistų pamilti biblioteką kaip laisvą, kūrybišką erdvę. Be to, visur galima pateikti su renginiu ar veikla susijusią literatūrą, skatinant jaunimą domėtis daugiau.
Kavinė bibliotekos erdvėje – puiki vieta susitikimams, mokyklos projektų aptarimams. Informacijos jų įgyvendinimui būtų galima rasti bibliotekos fonduose. Biblioteka gali jauniems vartotojams pasiūlyti švietimo specialistų paslaugas, pagalbą ieškant mokymosi medžiagos (galbūt rekomenduojamos literatūros sąrašus), kanceliarinių priemonių rinkinius namų darbams atlikti.
Biblioteka būtent šiomis veiklomis pirmiausiai gali pritraukti vartotojus, kurie neskaito knygų. Atvykę, jie su darbuotojų pagalba gali susipažinti su bibliotekos ištekliais ir kitomis teikiamomis galimybėmis bei pamažu pamilti skaitymą. Disleksiją turintiems žmonėms tai kartais būna iššūkis. Maloni aplinka tik paskatina.
Prieinamos aplinkos kūrimas bibliotekoje
Kuriant bibliotekos aplinką turėtų būti vertinami visų vartotojų poreikiai, tai pat ir tų, kuriems sunku skaityti ir orientuotis. Todėl pastate turėtų būti orientacinių ženklų ir rodyklių. Jie turėtų būti aiškūs, pakankamai dideli, kad juos būtų galima lengvai perskaityti, ir, geriausia, spalvoti, nurodant temų kategorijas. Paprasti žemėlapiai su spalviniu kodavimu taip pat yra naudingi.
Ypač svarbus geras apšvietimas, patogūs baldai, kurie leistų skaitytojui pasirinkti jam patogiausią poziciją. Apskritai, praktiška, komfortiška infrakstūra tik kviečia pasilikti, pabūti, o ne ieškoti patogesnės vietos ir grįžti namo.
Kompiuterinės programos, kita įranga, kaip knygų grąžinimo automatų ekranai, tai pat turėtų būti pritaikomi ir tiems vartotojams, kuriems sunkiau sekasi skaityti. Šalia turėtų būti parengtos lengvai perskaitomos instrukcijos apie įrangos ir programų naudojimą.
Lengvai skaitomų knygų skyrelis
Didinant knygų turinio prieinamumą, siūloma sudaryti atskirą skyrelį, kuriame būtų lengvai skaitomos (angl. easy-to-read) knygos. Renkant knygas vaikams ir suaugusiems svarbu, kad jose informacija būtų pateikta aiškiu stiliumi, raidžių dydis ne per mažas, viename puslapyje būtų mažai teksto ir informacijos, pastraipos būtų trumpos, tarp jų daug vietos. Puiku, jei būtų spalvingų, patrauklių ir susietų su tekstu iliustracijų. Prioritetinės turėtų būti populiarios knygos. Be to, jos neturėtų būti adaptuotos.
Vartotojui geriau pasiūlyti kuo įvairesnių informacijos išteklių, ne tik dideliu šriftu spausdintų knygų, bet ir garsinių, skaitmeninių knygų, vaizdo įrašų ar grafinių romanų. Pravartu turėti elektroninių skaityklių, kuriomis vartotojas galėtų naudotis bibliotekoje. Jomis patogu padidinti skaitomų skaitmeninių knygų šrifto dydį, teksto/fono kontrastą, jas patogu nešiotis ir patogiai skaityti tiek sėdint prie stalo, tiek prigulus į krėslą.
Tyrimai rodo, kad specializuotos kolekcijos yra naudingos, nes jose vienoje vietoje gali būti kaupiama informacija apie disleksiją ar kita aktuali medžiaga, kurią disleksiją turintis žmogus ar jo artimasis gali pasiskolinti saviugdai. Specializuota kolekcija taip pat palengvina darbą bibliotekininkams, nes tai, ką galima pasiūlyti, yra vienoje vietoje.
Kaip parodyti, kad biblioteka padeda disleksiją turintiems vartotojams?
Disleksija – nematoma, o patys žmonės linkę ją slėpti. Lankstinukas, kuriame paprastai aprašyta, ką biblioteka gali suteikti sunkiau skaitantiems žmonėms, gali veikti kaip kvietimas kreiptis, kaip pasitikėjimo ženklas, kad problema bus suprasta.
Tyrimai parodė, kad svarbiausias ir reikšmingiausias raštingumo įgūdžių lavinimo veiksnys yra vaikus supanti socialinė ir kultūrinė aplinka. Tad tokioje bibliotekos aplinkoje, kuri yra saugi, vaikas gali laisvai diskutuoti apie savo sunkumus. Dėl to vėliau galima tikėtis teigiamų pokyčių. Vaikas, kuris gali išsisakyti apie savo problemą, lengviau ras jos sprendimo būdus.
Biblioteka tikrai gali padėti, ji turi išteklių padėti, ji yra ne tik knygų sandėlys, bet ir erdvė puoselėti skaitymo kultūrą.
Parengė LAB vyriausioji metodininkė dokt. Vykinta Parčiauskaitė,
el. paštas v.parciauskaite@labiblioteka.lt
Daugiau informacijos:
Lietuvos aklųjų bibliotekos kompetencijų centras: https://www.labiblioteka.lt/kompetenciju-centras/disleksija/514
Court, J. (Ed.), 2017. Reading by Right: Successful Strategies to Ensure every Child Can Read to Succeed. Facet. https://doi.org/10.29085/9781783302116
Hedemark, Å., 2012. A Study of Swedish Children’s Attitudes to Reading and Public Library Activities. New Review of Children’s Literature and Librarianship 18, 116–127. https://doi.org/10.1080/13614541.2012.716693
Järvelin, R., Meriläinen, M., n.d. Public Libraries and Adult Dyslexic Customers: A Model and its Evaluation 7.
Rutledge, H., 2002. Dyslexia: challenges and opportunities for public libraries. Journal of Librarianship and Information Science 34, 135–144. https://doi.org/10.1177/096100060203400302
Mulliken, A., Atkins, A., 2009. Academic Library Services for Users with Developmental Disabilities. The Reference Librarian 50, 276–287. https://doi.org/10.1080/02763870902873461
