Kaip pandemija veikia vaikų emocinę būklę?

Jau daugiau nei vienerius metus pasaulis kovoja su pandemija, kuri paveikė mus visus, taip pat ir vaikus. Jiems teko prisitaikyti ir mokytis nuotoliniu būdu (mokyklų uždarymas pasaulyje paveikė apie 1,5 mlrd., t. y. apie 91 proc., vaikų), apriboti santykius su draugais ir daugiau laiko praleisti namie. Tai, kad COVID-19 pandemija stipriai paveikė įprastą gyvenimo būdą ir pakeitė šį vaikų gyvenimo laikotarpį, gali turėti skaudžių pasekmių vaikų emocinei būklei. Juos nuo to apsaugoti yra labai sudėtinga, nes vaikai, ypač paaugliai,  per virtualius ryšius irgi išgyvena tai, ką patiria suaugusiųjų bendruomenė. Pediatrijoje dažnai netgi teigiama, kad vaikai ir paaugliai veikia kaip šeimos „emociniai barometrai“ – dažnai atspindi tėvų ir globėjų streso lygį. Atvira prieiga prie informacijos  gali dar labiau sustiprinti negatyvius pandemijos padarinius vaikų psichologinei būklei. Kita vertus, ryšys su visuomene ir bendraamžiais gali būti kaip atsvara.

Situacija Lietuvoje

Lietuvoje atliktas tyrimas „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1000 Lietuvos šeimų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus (nuo 7 iki 14 metų, 1-8 klasės), bei pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojai. Pasak tyrėjų: „Daugiau nei trečdalio vaikų emocinė būsena ir / arba elgesys pirmojo karantino (2020 m. pavasarį) metu pablogėjo. Vaikai, kurių emocinė būsena ir / ar elgesys pablogėjo, daugiau laiko leido prie ekranų, buvo mažiau fiziškai aktyvūs, mažiau buvo lauke, neturėjo nuoseklios dienotvarkės ir miego režimo, o jų tėvai jautė didesnę įtampą.“ Nuotolinį mokymą nepalankiai vertina 46 proc. tėvų ir 36 proc. mokytojų. Kai vaikai kur kas daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio ekranų, didėja priklausomybės nuo interneto rizika. Be to, dėl bendravimo trūkumo pastebima sumažėjusi motyvacija mokytis (50 proc. vaikų).

Kaip vaikai reaguoja į stresą?

Vaikai, kaip ir suaugusieji, į stresą gali reaguoti skirtingai: pykčiu, nusiminimu, susijaudinimu. Bendros emocinės reakcijos į tokias krizes, kaip pandemijos, apima:

  • Liūdesys ir depresija dėl atšauktų planų, nesutinkamų draugų ir įprastos tvarkos pakeitimo.
  • Baimė prarasti artimuosius, susirgti ar susirūpinimas, kad viskas niekada nebus įprasta.
  • Pyktis, kad tai vyksta, kad gyvenimas, kurį mes gyvenome, taip staigiai pasikeitė, ir kad nėra aiškių atsakymų, kada tai baigsis.
  • Abejingumas ir noras atsiriboti nuo kitų, nes jaučiasi priblokštas, sukrėstas ar nusiminęs.

Somatiniai simptomai gali pasireikšti pilvo, galvos skausmais, nuovargiu. Taip pat gali pasikeisti apetitas, miego įpročiai, gali pasidaryti sunkiau susikaupti.

Kokie streso įveikimo būdai?

Svarbu ne tik vaikų, bet ir tėvų emocinė būklė. Kylant streso lygiui, tėvai gali pradėti elgtis griežtai, todėl gali padidėti netinkamo elgesio su vaikais rizika. Tačiau tam tikri veiksniai, tokie kaip stresą sukeliančių įvykių suvokimas ir problemų sprendimų paieška, gali sumažinti vaikų nerimą.

Labai svarbu išklausyti vaikų rūpesčius, paaiškinti esamą situaciją (kai trūksta tinkamos informacijos, vaikai linkę pasikliauti savo vaizduote). Daugumai vaikų ir paauglių pakaks tinkamo jautrių ir rūpestingų suaugusiųjų ar bendraamžių palaikymo, kad gebėtų efektyviai suvaldyti patiriamą stresą.

Vis dėlto tėvai turėtų riboti žiniasklaidos, socialinių tinklų prieinamumą, nes šie kanalai gali būti netinkami vaikams, rečiau kalbėti apie pandemiją. Verčiau jiems surasti pritaikytą turinį arba jį pritaikyti pačiam. Vienas pritaikytų leidinių – Lietuvos aklųjų bibliotekos išleista atviros prieigos „Knyga vaikams apie koronovirusą“, kuri parašyta lengvai suprantama kalba. Elektroninę knygos versiją galite persisiųsti nemokamai.

Be informacijos suteikimo ir bendravimo, kiek įmanoma laikykitės įprastos tvarkos arba padėkite vaikui ją susidaryti naujomis sąlygomis. Rutina turi apimti ir kasdienius, ir mokymosi įpročius.

Vis dėl to, jei pastebimi pokyčiai, įskaitant miego trūkumą, apetito pasikeitimą, sunkumą susikaupti, sumažėjusį įsitraukimą į mokymąsi ir bendravimą, izoliavimąsi ir nuotaikos bei elgesio kaitą, trunka ilgesnį laiką, tai gali reikšti, kad vaiką reikia stebėti atidžiau ir imtis papildomų sprendimo būdų, pavyzdžiui, kreiptis į psichologą.

Literatūros šaltiniai