Pirmą kartą išgirdusi žodį „disleksija“, – ir, kad tai skaitymo sutrikimas, nelabai supratau apie ką kalbama. Tad pradėjau gilintis, skaityti įvairius straipsnius, dalyvauti mokymuose, seminaruose ar susitikimuose. Vienas pirmųjų ir labai šiltų susitikimų su disleksiją turinčiais vaikai įvyko 2020 metais Lietuvos aklųjų bibliotekos organizuojamame renginyje „Naktinėjimai bibliotekoje“. Šis susitikimas buvo skirtas paminėti Pasaulinę disleksijos savaitę „GoREDforDyslexia“. Vėliau buvo pradėtos organizuoti „Popietės bibliotekoje“, kurias sustabdė pandemija, bet tikiu, jos sugrįš ir mes vėl susitiksime. Pasiūlymas rengti straipsnių apžvalgas tinklaraščiui „Apie skaitymo sutrikimus“ buvo netikėtas, bet labai įdomus. Va taip, mažais žingsneliais, gilindama savo žinias apie disleksiją, stengiuosi pasidalinti įdomia, mano rasta informacija.
Vieną dieną sužinojau, kad Otavoje (Kanada) yra biblioteka, skirta disleksiją turintiems žmonėms. Ja rūpinasi dvi moterys, kurios stengiasi, „kad mokymosi sutrikimai taptų kuo mažiau bauginantys ir suprantami visuomenei“. Šios bibliotekos internetinėje svetainėje pamačiau straipsnį „Disleksija“ (spausdintą 1944 metais žurnale „Life“), kuris ne tik privertė pasidžiaugti kiek toli žmonija „pažengė į priekį“, bet ir paieškoti informacijos apie disleksijos „atsiradimo“ šaknis.
Manoma, kad susidomėjimas skaitymo sunkumus patiriančiais žmonėmis prasidėjo 1878 m., kai vokiečių neurologas Adolfas Kussmaulas konsultavo skaitymo problemų turinčius suaugusius, kurie taip pat turėjo neurologinių sutrikimų. Jis pastebėjo, kad keli jo pacientai nemoka gerai skaityti ir žodžius dėlioja netinkama tvarka. Sunkumą skaityti A. Kussmaulas pavadino „žodžių aklumu“.
Tik po dešimtmečio, 1887 metais, oftalmologas Rudolfas Berlinas, kalbėdamas apie berniuką, kurio intelektiniai ir fiziniai sugebėjimai atitikto jo amžiaus vaikų išsivystymo lygį, tačiau skaitymas ir rašymas buvo sunkiai įveikiami, paminėjo terminą – „disleksija“ (graikų kalba tai reiškia sunkumas su žodžiais).
Pirmas straipsnis apie disleksijos vystymąsi buvo išspausdintas 1896 metais žurnale „British Medical“. Tiek šio straipsnio autorius Pringle-Morganas (bendros praktikos gydytojas), tiek vėliau apie disleksiją rašęs oftalmologas Jamesas Hinshelwoodas,- spėjo, kad tokius skaitymo ir rašymo sunkumus sukelia „įgimtas žodžio apakimas“. Pasak J. Hinshelwoodo,- „įgimtas defektas atsiranda vaikams, bet jie turi normalias, nepažeistas smegenis“.
Tik 1925 metais,- amerikiečių neurologas dr. Samuelis T. Ortonas iškėlė pirmą hipotezę apie specifinius skaitymo sunkumus. Daugiausia dirbęs su insultą patyrusiais pacientais, neurologas susitiko su nemokančia skaityti mergina. Jos simptomai buvo panašūs į žmonių, patyrusių insultą ir, praradusių gebėjimą skaityti. Bet, tyrimo metu S.T. Ortonas nustatė, kad šis sutrikimas su smegenų pažeidimais nesusijęs.
Dabar jau patvirtinta – disleksija, tai paveldimas smegenų skirtumas. Žmogaus, turinčio disleksiją, smegenys kitaip apdoroja rašomą ir skaitomą informaciją.
Skaitydama apie disleksijos istoriją, kaip minėjau anksčiau, aptikau straipsnį „Disleksija“ spausdintą 1944 metais žurnale „Life“. Jame siūloma Amerikos piliečiams kovoti su „arčiau namų esančiu priešu – disleksija“. Jame teigiama, kad „Milijonai JAV vaikų kenčia nuo skaitymo sutrikimo, medicinoje įvardinto, kaip disleksija. Dėl jos, 70 procentų 6–12 metų vaikų ir beveik 15 procentų vyresnių mokinių, patiria nesėkmes mokykloje“.
Straipsnio autoriai nukelia mus į Čikagos „Wesley memorialinės ligoninės“ Disleksijos institutą, kur tuo metu buvo manoma, kad disleksija–liga, kurią reikia gydyti. Jie manė, kad disleksiją sukelia viskas–pradedant regėjimo problemomis, baigiant psichologiniais sutrikimais, širdies ligomis bei hormonais.
„Disleksija gali atsirasti dėl įvairių fizinių negalavimų ar jų derinio–liaukų disbalanso, širdies ligų, akių ar ausų problemų, arba dėl giliai įsitvirtinusio psichologinio sutrikimo, „blokuojančio“ vaiko gebėjimą mokytis. Tai mažai ką turi arba neturi nieko bendra su intelektu ir yra lengvai išgydoma.“
Analizuojant ir siekiant išgydyti disleksiją, institute buvo sumontuoti specialūs aparatai (Man-from-Mars), kurie turėjo linksminti pacientus, kol jiems būdavo nustatinėjamos negalavimų priežastys. Po varginančių testų, instituto specialistai susirinkdavo ir bendrai spręsdavo skaitymo sutrikimo priežastį, bei skirdavo gydymą.
Tik XX a. viduryje vaikai, turintys skaitymo ir rašymo sunkumų, nebebuvo laikomi ligoniais. Buvo pradėti psichologiniai ir edukaciniai tyrimai, praplečiantys vaikų raidos supratimą, tobulinamos raidos sąvokos.
Mokslas tobulėja. Disleksija – ne liga. Tai mokymosi sunkumas, įveikiamas taikant konkrečius ugdymo metodus.
Disleksiją turintis britų rašytojas, sveikatos strategijos analitikas, Nacionalinės sveikatos tarnybos bei socialinių klausimų apžvalgininkas Royas Lilley‘us, parašęs net 27-ias knygas apie sveikatos sistemą, sako: „Svarbu tai, kas jūsų širdyje. Jeigu rašote apie jums svarbius ir rūpimus dalykus… na ir kas, kad įsivelia klaida… argi klaidos draugams svarbu? Rašykite. Jeigu trokštate realizuoti save tokiu būdu, ypač jeigu esate moksleivis, pradėkite tai daryti. Tarkime, jeigu norite tapti slaugytoju ar dirbti medicinos srityje, svarbiausia, kaip prižiūrėsite ligonius, kiek pacientų išgelbėsite, ar palengvinsite žmonių kančias. Tad būkite tokie, kaip aš, niekada nepasiduokite!“
Daugiau informacijos:
Dyslexia (Journal „LIFE” April 10,1944)
A Brief Hystory of Dyslexia
https://dyslexiahistory.web.ox.ac.uk/brief-history-dyslexia [2021-03-19]
Possible causes of Dyslexia
https://www.understood.org/en/learning-thinking-differences/child-learning-disabilities/dyslexia/dyslexia-possible-causes#slide-1 [žiūrėta 2021-03-19]
Dyslexic Library
https://dyslexiclibrary.com/ [žiūrėta 2021-03-19]
History of dyslexia
http://www.dyslexia-aware.com/dawn/history-of-dyslexia [žiūrėta 2021-03-18]
https://www.ldrfa.org/the-history-of-dyslexia/ [žiūrėta 2021-03-18]
