Ko gali norėti dešimtmetis berniukas? Važinėtis dviračiu, riedlente, žaisti kompiuterinius žaidimus ar spardyti futbolo kamuolį su draugais… Manau, kad šis berniukas, taip pat mėgsta žaisti, dūkti ir sportuoti, bet didžiausias noras – pakeisti mokymosi metodus, kad visiems mokykloje būtų gera.
2018 metais, dešimtmetis Ontarijo „Mundy Bay“ valstybinės mokyklos (Kanada) mokinys – Marcusas Smithas parašė laišką savo Provincijos parlamento narei Jill Dunlop. Laiške jis prašė įsiklausyti į keletą jo siūlomų idėjų, kurios palengvintų jam ir kitiems disleksiją turintiems vaikams mokytis mokykloje.
„Pats baisiausias mano gyvenimo etapas – trečia klasė. Klasės draugai jau mokėjo skaityti, aš – ne. Net į vaikų darželį einantys vaikai geriau skaito. Jaučiuosi kvailas, kartais net noriu mirti, nes galbūt tuomet nereikės būti visišku idiotu. Tačiau blogiausia ir sunkiausia buvo tuomet, kai klasiokai sužinojo, kad nemoku skaityti. Jie iš manęs tyčiojasi, vadina kvailiu ar dar vienu nevykėliu žemėje“ – sako M. Smithas.
Jis rašo: „Pamenu, kaip mokytoja dalina begalę užduočių, kurių negaliu perskaityti. Tiesiog sėdžiu, žiūriu per langą ir stengiuosi būti nematomu. Vieną dieną mokytoja, žiūrėdama į mane, pradeda pokalbį apie laiko švaistymą. Žinau, ji mano, kad esu užsispyręs ir tingus. Manyje kunkuliuoja pyktis, norisi klykti iš pykčio, tačiau užsisklendžiu, nes žinau, kad grįžęs namo galbūt galėsiu „išsikrauti“. Tą vakarą mano mama taip pat nusprendė, kad turiu daugiau paskaityti ir mano pyktis išsiliejo – išmušiau skylę sienoje.“
Laiške M. Smithas pasakoja, ne tik apie savo išgyvenimus, bet ir apie jausmą, kai sužinojo, kad turi disleksiją: „Pirmiausia labai nuliūdau, bet, kai pradėjau gilintis, kas yra ta disleksija, net pradėjau didžiuotis, kad ją turiu. Juk ją turi daug protingų ir žymių žmonių, net ir astonautas Charlesas Pete‘as Conradas. Supratau, kad nebūtinai turiu būti nevykėliu. Galiu pasiekti, ką noriu, netgi tapti jūrų inžinieriumi Kanados pakrančių apsaugos laive.“
Mokykloje minint „Super herojaus“ dieną, M. Smithas atėjo apsivilkęs marškinėliais „Disleksija – mano Super jėga!“, tačiau ir vėl liko nesuprastas. Tai paskatino jį kreiptis į mokyklos direktorių su prašymu leisti pagaminti plakatus ir pristatyti visiems, kas yra disleksija, kokie jos patiriami sunkumai bei stiprybės, ir kokie žymūs žmonės ją turi.
Rezultatas buvo neįtikėtinas. „Tai buvo šaunu! Pasirodo, kad daugelis nežino, kas yra disleksija. Jiems atrodė, kad tekstą matau atvirkščiai. Net ir mokytojai apie tai nelabai žinojo, todėl jiems buvo sunku suprasti, kaip aš jaučiuosi.“
M. Smitho pristatymas buvo aprašytas spaudoje. Po šio straipsnio jis buvo pakviestas į „Tarptautinės disleksijos asociacijos“ rengiamą konferenciją ir apdovanotas. „Šioje konferencijoje sutikau mokslininkę, kuri papasakojo, kad lankant vaikų darželį, jau galima patikrinti ar vaikas turi disleksiją. Ji taip pat pasakojo, kad disleksiją turintys vaikai gali išmokti puikiai skaityti, tik mokytojai turi jiems taikyti kitokį mokymosi metodą, nei taikomas dabar. Ir tada pagalvojau: „Eina sau…. tai reiškia, kad aš neturiu jaustis visišku kvailiu ir nevykėliu!“
Nuotraukos iš idaontario.com
Tęsdamas savo laišką Ontarijo provincijos parlamento narei Jillai Dunlop, M. Smithas pabrėžė: „Nėra gerai, kai mokykloje vaikai jaučiasi visiškais nevykėliais, todėl noriu paprašyti 3 dalykų, kuriuos įgyvendinus Jūsų vyriausybė padės tokiems vaikams, kaip aš:
- Naudokite žodį DISLEKSIJA
Kai kurie žmonės sako, kad pavadinimas nesvarbu. Jei pakeisi rožės pavadinimą, ji vis vien skaniai kvepės. Tačiau manau, kad rožę pavadinus „smirdinčiu koldūnu“ niekas nenorės jos uostyti. DISLEKSIJA – tai nuostabus žodis, padėjęs man suprasti, kad mano smegenys veikia šiek tiek kitaip ir tai iš ties yra puiku. Tai žodis, padėjęs man rasti protingų ir žymių žmonių, turinčių disleksiją, o tai man leido pasijausti tarsi būčiau slaptos genijų bendruomenės dalimi. Žodis „disleksija“ pagelbėjo mano mamai suprasti, kaip padėti man išmokti skaityti. Tačiau mūsų mokykloje šio žodžio niekas nevartoja. Viena mokytoja mamai pasakė, kad šis žodis mokykloje uždraustas. O tai reiškia, kad daugeliui vaikų, turinčių disleksiją, mokykloje yra labai blogai. Jūsų vyriausybė gali tai išspręsti nusiųsdama laišką visoms mokyklų vadovybėms, su įsakymu, kad vartoti žodį DISKLEKSIJA yra gerai.
- Sukurkite įstatymą apie disleksiją.
Sukurkite ir priimkite įstatymą, kad kiekvienas mokytojas turi žinoti apie disleksiją ir mokyti vaikus, pagal šiems vaikams tinkamą metodą. Šis metodas padeda geriau įsisavinti informaciją visiems mokiniams, ne tik turintiems disleksiją. Per penkerius metus beveik kiekvienoje JAV valstijoje buvo priimtas disleksijos įstatymas. Labai noriu, kad būtent Ontarijas taptų pirma provincija Kanadoje, kurioje šis įstatymas galioja.
- Skatinkite disleksijos suvokimą
Disleksiją turintiems žmonės būtų lengviau gyventi, jei visi suprastų, kad yra disleksija – tai tik kitoks žodžių matymas. Disleksija – ne liga. Žmogus, turintis disleksiją, nėra kvailas, jis tikrai turi ir kitokių gebėjimų. Spalio mėnesį Vyriausybė galėtų surengti Pasaulinės Disleksijos suvokimo savaitės šventę Karalienės parke. Į renginį, kuriame būtų pasakojama apie disleksiją ir laidomi raudoni popieriniai lėktuvėliai, tūrėtų būti pakviesti vaikai, šeimos, mokytojai. Taip pat galite pasakyti mokyklų vadovybėms bei mokytojams, kad disleksijos mėnesį klasėse būtina minėti.“
Laiškas neliko nepastebėtas ir M. Smithas su šeima buvo pakviesti į Karalienės parką, kur susitiko ir kalbėjosi ne tik su Ontarijo provincijos parlamento nare J. Dunlop, bet ir su Švietimo ministre Lisa Thompson. Savo „Facebook“ paskyroje J. Dunlop rašė: „Smithų šeima man papasakojo, kaip dirbdami su vietos disleksijos organizacijomis stengiasi, kad mokyklose būtų taikomi įvairūs mokymosi metodai, kurie priimtini šią negalią turintiems vaikams.
Marcusas – tikrai super herojus ir aš džiaugiuosi, kad jis galėjo pasidalinti savo istorija su manimi ir Švietimo ministre. Ačiū Alicijai, Simonai ir Marcus‘ui už susitikimą ir už tai, ką darote, nes jūsų veikla padės tūkstančiams Ontarijo mokinių pasijusti geriau.“
Manau, ši istorija atskleidžia, kad net ir dešimtmetis vaikas, patirdamas sunkumus mokykloje ir nusivylęs švietimo sistema, gali surasti būdų, kaip pagelbėti tokiems, kaip ir jis.
Kaip sako kunigas Ričardas Doveika: „Svarbu stiprus šeimos palaikymas. Ir kai šeima, artimieji tave palaiko, tu esi stiprus.“
Daugiau informacijos:
Dyslexia is my Superpower
https://www.idaontario.com/wp-content/uploads/2019/09/MarcusQueensPark-28Sep19.pdf?fbclid=IwAR3J2EGoSpEs81EcuWPmq5qUXC2qmEzSVeTfMz4Ary0E_Oe3uEs94RhsWfY [Žiūrėta 2021-05-18]
Midland student hoping to erase stigma surrounding dyslexia
https://www.toronto.com/news-story/8578277-midland-student-hoping-to-erase-stigma-surrounding-dyslexia/ [Žiūrėta 2021-05-18]
I think dyslexia is an awesome word
https://dyslexiclibrary.com/2019/11/15/i-think-dyslexia-is-an-awesome-word-marcus-story/ [Žiūrėta 2021-05-18]
Midland mother raises awareness and funds for dyslexia help group
https://www.toronto.com/news-story/10212210-read-october-midland-mother-raises-awareness-and-funds-for-dyslexia-help-group [Žiūrėta 2021-05-18]
