Kaip skaitome šiais laikais? Kaip niekada anksčiau įvairiai. Skaitymas nebėra tik spausdintos knygos puslapių vartymas. Dabar juos vartome ekranuose arba jų net visai neverčiame – klausomės per ausines. Vieni būdai mums patinka labiau nei kiti. Taip pat mūsų pasirinkimus lemia teksto pobūdis, fizinės galimybės, biudžetas ar kitos aplinkybės. Ar būdas, kuriuo mus pasiekia informacija, daro įtaką teksto supratimui?
Būtent ši tema analizuojama Naomi S. Baron knygoje „How we read now“ (liet. „Kaip mes skaitome šiais laikais“). Joje daugiausia dėmesio skiriama mokyklinio amžiaus vaikų skaitymo įpročiams, tačiau neapsiribojama šia tema. Apžvelgiamos įvairios aplinkybės, kurios lemia skaitymo priemonės pasirinkimą namuose ir mokykloje, įskaitant ir COVID-19 pandemijos įtaką. Knygos temos atrinktos remiantis pastarųjų 20 metų tyrimais.
Pirmoje knygos dalyje „Sizing Up Reading“ (liet. „Skaitymo vertinimas“) autorė nagrinėja tekstų žanrus, skaitymo būdus, skaitytojų tipus ir tai, kiek įprastai jaunas žmogus skiria laiko skaitymui, kad kaip yra daugybė tekstų bei skaitymo rūšių, taip ir skaitytojai yra labai įvairūs. Kartais pagrindinė skaitmeninio teksto skaitytojo motyvacija – sutaupyti kiek įmanoma daugiau energijos ir laiko, tekstą peržvelgiant paviršutiniškai. Mėgstantys klausytis garsinių knygų to taip lengvai nepadarys, todėl jas renkasi norintys labiau įsigilinti į knygos turinį. Taigi paliečiamos priežastys, dėl kurių renkamės vieną ar kitą skaitymo būdą. Kalbant apie tendencijas, duomenys apie mūsų skaitymo medijos pasirinkimus rodo, kad jau keletą metų nuperkamų spausdintų knygų skaičius salyginai nesikeičia, nuperkamų elektroninių knygų skaičiaus mažėja, o garsinių knygų – didėja.
Toliau autorė aptaria, kad renkantis skaitymo būdą svarbu suprasti ir kokį vaidmenį skaitymo procese atlieka mūsų pojūčiai. Skaitymas neapsiriboja vien žodžių suvokimu ir interpretavimu. Fizinės aplinkybės, kuriomis skaitome, taip pat yra jo dalis. Pavyzdžiui, garsinių knygų atveju pasakotojo skaitymo kokybė gali lemti tiek teksto turinio supratimą, tiek klausymosi malonumą. Kitas svarbus veiksnys – skaitymo greitis, kurį galime kontroliuoti priklausomai nuo noro įsitraukti į knygos turinį ir nuo to, kiek turime laiko. Kalbant apie teksto skaitymo laiką ir jo ryšį su pasirinkta informacijos priemone, knygoje cituojami tyrimai, kurie rodo, kad kai jų dalyviams skiriama pakankamai laiko įsigilinti į spausdintines ar skaitmenines tekstų ištraukas, supratimo rezultatai būna panašūs. Tačiau, kai skaitytojai patiria spaudimą perskaityti tekstą per ribotą laiką, jiems paprastai geriau sekasi skaityti spausdintą tekstą.
Antroje dalyje „Reading in Print Versus Onscreen“ (liet. „Skaityti spausdintą ar elektroninę“) bandoma atsakyti į klausimus: ar mokyklos testų rezultatai yra patikimas skaitymo gebėjimų rodiklis, ar socialinė medija daro įtakos mokinių akademinio teksto supratimui, kokie įgūdžiai reikalingi skaitant tekstus kompiuterio ekrane ir kt. Šie klausimai dabar ypač aktualūs ir jie jau kyla jau pačių mažiausių vaikų tėvams. Vis dėlto knygoje teigiama, kad tėvai dažnai nesutaria net esminiu klausimu – mokyti vaiką naudotis planšetiniu kompiuteriu ar pratinti prie spausdintos knygos. Kai kurie tėvai linkę skatinti vaikus skaityti tik spausdintas knygas, kiti – teikia pirmenybę skaitmeninėms knygoms, nerimaudami, kad šiais laikais jau pirmoje klasėje vaikui į rankas gali būti duotas kompiuteris. Vis dėlto autorė linkusi nesureikšminti skaitymo priemonės. Ji pabrėžia, kad skaitymas yra naudingiausias, kai vaikas jo procese dalyvauja aktyviai.
Toliau kalbėdama apie aktyvų skaitymą ir jo metodų aptarimą, autorė ypač akcentuoja paieškos, kritiškos analizės ir sintezės gebėjimų svarbą busimai kartai. Jaunesni vaikai šaltinius yra linkę rinktis pagal paviršutiniškus požymius, pavyzdžiui, pagal spalvas, tačiau navigacijos internete įgūdžiai su amžiumi gerėja. Efektyviausiai išmokstama naršyti ir naudotis internetiniais ištekliais, kai vaikai yra tikslingai mokomi informacinio raštingumo, apimančio teksto struktūros atpažinimą, reikiamos informacijos paieškos būdus, tekstų patikimumo nustatymą ir pan. Pavyzdžiui, kaip atskirti, kas laikoma faktu, o kas ne? Vadovaukitės atsakymais į tris klausimus: kas slypi už šios informacijos? Kokie yra įrodymai? Ką teigia kiti šaltiniai? Netikrų naujienų amžiuje būtent šis įgūdis yra svarbiausias. Antra vertus, sudėlioti skirtingų tekstų dalis į vientisą visumą – taip pat nemenkas iššūkis. Knygoje pateikiamas įvairiuose tyrimuose įrodytas faktas, kad idėjų vizualizavimas tiek skaitant pavienius skaitmeninius tekstus, tiek naudojantis daugybę dokumentų vienu metu yra puikus informacijos susisteminimo įrankis, ypač naudingas mokiniams turintiems silpnesnius informacijos apibendrinimo gebėjimus.
Trečioje knygos dalyje „Reading with Audio“ (liet. „Skaitymas garsu“) aptariama garsinių knygų nauda. Autorė primena, kad prieš tekstinę kultūrą, vyravo žodinė (garsinė) kultūra – informacija keliavo žodiniu pasakojimu. Tačiau šiais laikais net egzaminus mokiniai ir studentai kartais gali laikyti tik raštu. Nepaisant to, radijas ir garsinių knygų akliesiems, kaip alternatyva Brailio raštui, atsiradimas tapo tikru garsinių pasakojimų renesansu. Ir jis vis dar tęsiasi – dabar, kai internetas pasiekiamas tiesiog gatvėje, radijo tinklalaidės ir garsinės knygos yra populiarumo viršūnėje.
Ar garsinės knygos gali visiškai pakeisti tradicines knygas? Skaitymo tyrinėtojai, lygindami žodinio ir rašytinio teksto suvokimo skirtumus, pateikia dvi viena kitai prieštaraujančias teorijas. Viena teorija teigia, kad nors klausymasis ir skaitymas turi bendrų elementų, iš esmės tai yra du atskiri pažinimo procesai. Alternatyvi teorija teigia, kad tiek garsinio, tiek skaitomo teksto supratimą lemia tas pats mechanizmas. Jei vieningo mechanizmo hipotezė teisinga, tai skaitančių mokinių įgarsintų ir rašytinių tekstų suvokimo rezultatai turėtų būti vienodi. Ar taip ir yra? Taip, tyrimai tai patvirtina – jaunesni skaitytojai garsinį tekstą netgi supranta geriau nei spausdintą. Tačiau kas atsitinka vėlesniame amžiuje? Ir ar svarbus teksto žanras? Daug kas priklauso nuo naudojamos skaitymo strategijos. Autorė primena, kad skaitant garsines knygas, kaip kitais formatais, norint įsiminti jose perduodamą informaciją svarbu susikaupus ir dėmesingai sekti turinį. Klausantis knygos, padeda užrašų apie ją pildymas. Vis dėlto svarbu atsižvelgti ir į knygos žanrą. Garsinis formatas ypač tinka grožinei literatūrai, tačiau garsinės algebros knygos atveju sunku išvengti sunkumų suprantant knygos turinį, jei informacija pateikiama tik žodžiu.
Paskutinėje, ketvirtoje, knygos dalyje „What’s Next?“ (liet. „Kas toliau?“) nagrinėjama, kaip skaitymo praktika yra susijusi pokyčiais visuomenėje. Vienas iš svarbių šiuo metu vykstančių sociologinių pokyčių – perėjimas nuo ilgalaikiškumo prie efemeriškumo. Ši transformacija matoma visuomenės pokyčiuose – jie vis dažniau vietoje fizinių daiktų pasirenka patirtinius ir skaitmeninius produktus. Taip pat vis dažniau vietoje spausdinto teksto naudojamos skaitmeninės skaitymo technologijos. Didėjanti paviršutiniško skaitymo tendencija, kurią lemia vis dažniau naudojami ekranai, turėtų būti įspėjamasis ženklas pedagogams ir tėvams. Reikalavimas, kad vaikai bent kažkiek skaitytų spausdintas knygas, vargu ar užtikrins gilią skaitymo patirtį. Kita vertus, spausdintas tekstas nėra panacėja mokymuisi, o skaitmeninis tekstas nėra savaime netinkamas. Todėl vaikais besirūpinančiųjų užduotis – tiesiog užtikrinti, kad tipiškas greitas skaitmeninis mąstymas neužgožtų gilesnės skaitymo patirties.
„How we read now“ knyga – tai bandymas apibendrinti tai, ką žinome apie vaikų ir jaunuolių skaitymo įpročius ir ugdymą, kai skaitant naudojamasi įvairiomis priemonėmis: spausdintine, skaitmenine ar garsine medžiaga. Auklėti naują suaugusiųjų kartą, būsimus skaitytojus, yra viena sunkiausių užduočių, tačiau ir viena svarbiausių. Knygos pabaigoje autorė ragina kiekvienam susikurti ir palaikyti savo asmeninę skaitymo rutiną. Kiekvienas turi pripažinti, kad ne visada gali naudotis tuo formatu, kurį mėgsta. Žinodami kiekvienos skaitymo priemonės ir būdų stipriąsias ir silpnąsias puses bei savo skaitymo gebėjimų ypatumus, galime veikti daug efektyviau.
Kur gauti šį leidinį?
Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) šiemet papildė savo specialistams skirtą leidinių fondą 35-iomis naujomis knygomis, tarp jų ir knyga „How we read now”. Visus 2022 m. įsigytus leidinius rasite šiame kataloge.
Disleksijos leidiniai šiuo metu yra Vilniuje ir juos skolintis bei skaityti galima kaip bet kurią įprastą spausdintą knygą (užsukite pas mus į Gerosios Vilties g. 10). Jeigu esate iš kito miesto, kreipkitės į mūsų bibliotekininkę tel. 8 666 85 305 ir mes pasirūpinsime, kad norimas leidinys pasiektų jus Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune ar Ukmergėje.
Baron, Naomi S.
„How We Read Now: Strategic Choices for Print, Screen, and Audio”
Publishing year 2021
284 pages
ISBN 9780190084097
Parengė LAB vyriausioji metodininkė Vykinta Parčiauskaitė, el. paštas v.parciauskaite@labiblioteka.lt
Skaitykite kitas tinklaraščio naujienas:
- Svarbus vadovas apie disleksiją. Ekspertų patarimai.
- „DyslexicU“ – pirmasis pasaulyje disleksinio mąstymo universitetas
- Disleksijos raida nuo gimimo iki aštuonerių metų
- Dokumentiniai filmai apie disleksiją
- „Sąmojis ir humoras – tai mano pasirinktas būdas įveikti disleksiją“, – rašytojas Maksas Bruksas
