Miestas alsuoja karščiu, lėtai juda ir pavėsio ieško žmonės… O tuo metu mūsų bibliotekoje aidi smagūs vaikų balsai! Dvi savaitės šurmulio, žavių šypsenų ir neblėstančio juoko!
Džiugu, kad ne pirmus metus „Dyslexia centras“, organizuodamas unikalias stovyklas disleksiją turintiems vaikams, renkasi mūsų biblioteką. Juk visada šaunu artimiau susipažinti su savo esamais ir būsimais skaitytojais. O dar šauniau yra sutikti vaikus, kurie jau ne pirmi metai stovyklauja, matyti jų ne tik fizinius, bet ir emocinius pokyčius. Stebėti, kaip jau pirmą dieną jie drąsiai bendrauja, prisimena, kas buvo praėjusiais metais ir laukia, kas naujo bus šios stovyklos metu.
Mūsų vaikai – ne vieniši
Pasak „Dyslexia centro“ įkūrėjos ir stovyklos organizatorės Jurgitos Pocienės, „Stovyklos tikslas – kad vaikai atrastų tokius pačius (turinčius disleksiją), kaip ir jie patys. Suprastų, kad jie – ne vieniši, tokių, kaip jie, yra nemažai. Kad atrastų draugų ir susikurtų savo bendruomenę.“
Ir tikrai! Jei pirmą kartą stovykloje esantys vaikai pirmą pusdienį būna nedrąsūs, tai dienai įsibėgėjus atskirti, kuris senbuvis, o kuris – naujokas, beveik neįmanoma. Jie visi tampa draugais, nebijančiais vienas kitam prisipažinti, kokius sunkumus patiria ir kaip juos įveikia.
Daugelis įsivaizduojame, kad vasaros stovykla – tai žaidimai, žygiai, betarpiškas bendravimas su draugais. Ši stovykla šiek tiek kitokia. Nors žaidimų, žygių ir bendravimo netrūko, vaikams po truputį buvo primenama mokyklos disciplina, vyko užsiėmimai su psichologe Agota, o LAB darbuotojai vedė edukacijas.
Vedant edukacijas visada norisi, kad tavo perduodama informacija sudomintų. Tačiau didžiausias pasisekimas, kai vaikai pradeda tavimi pasitikėti ir atsiveria. Pajuokauti, papasakoti smagias istorijas ar atsitikimus – viena, bet pasidalinti tuo, kas tave skaudina, ką bandai paslėpti savo sielos gilumoje prisidengęs pykčiu ar užsidėjęs juokdario kaukę – visai kas kita.
Atvirumo akimirkos: „Tarsi kažkas verda, o pasidalinti su kitais – negali“
Atvirumo akimirkų metu ištartos frazės užsilieka ilgam. Supratimas, jog šie vaikai kasdien susiduria su iššūkiais, priverčia suglumti ir žavėtis jų stiprybe bei pasiryžimu. Juk net vasaros atostogų metu disleksijos keliamos problemos niekur nedingsta. Nori išsirinkti ir nusipirkti ledų ar gėrimą, o raidės šokinėja! Ateini į kavinę ir nori prisijungti prie nemokamo interneto, o pasakyto slaptažodžio teisingai suvesti negali, nes nepameni, kaip vienas ar kitas žodis rašosi. Ir nenuostabu, kad šie vaikai visai nenori grįžti į mokyklą – ten jų laukia vėl pasikartojantys ir nauji iššūkiai.
„Vidinis chaosas, kai nežinai, kas tavo viduje darosi… Tarsi kažkas verda, o pasidalinti su kitais negali, nes nesupras ir tyčiosis,“ – savo jausmais dalinosi vienas iš stovyklautojų, o kiti jam pritarė, nes šis jausmas lydi ir juos.
„Dabar man gerai, turiu draugą, kuris man padeda. Jei mokykloje nespėju ko nors perskaityti, jis man perskaito, o jei reikia, tai ir užduotį paaiškina. Bet buvo momentas, kai neturėjau draugų, visi tyčiojosi… Mokykla man buvo tarsi siaubo kambarys,“ – dalinasi savo prisiminimais kitas stovyklautojas.
„Aš taip pat turiu draugę, kuri man padeda. Bet vieną kartą atsitiko taip, kad susipykau su savo geriausia drauge (mergaitės sėdi viename mokyklos suole). Ji greitai perskaitė mokytojos užduotą tekstą ir pervertė lapą. Pradžioje susinervinau, kad nespėjau perskaityti, norėjosi verkti, pradėjau panikuoti. Mokytojos liepiama draugė turėjo leisti man pabaigti perskaityti, tačiau nors ir kaip stengiausi, perskaityti nepavyko… Raidės lakstė, šokinėjo. Taip ir nepabaigiau perskaityti,“ – antrino trečia stovyklautoja.
„Niekaip negaliu suprasti, kodėl mokykloje turinčius disleksiją vadina kvailiais?“ ar „Nesuprantu, kodėl mokytoja niekaip nesupranta, kad man sunku… Aš nevaidinu ir neišsisukinėju. Juk net ir pažymą atnešiau!“ – tokiais ir panašiais skaudžiais patyrimais dalinosi ne vienas stovyklautojas.
Pažadas susitikti stovykloje lieka galioti!
Neturintiems disleksijos sunku suvokti, kaip jaučiasi ją turintis bendraamžis. Ši stovykla – ne tik galimybė disleksiją turintiems vaikams smagiai praleisti laiką, susirasti draugų, bet ir profesionali pagalba padedant vaikams išlįsti iš jų susikurto uždaro pasaulio. Vaikai džiaugėsi galimybe stovyklauti bibliotekoje, nes čia yra įvairių knygų, kurias bandant skaityti niekas nesijuoks ir nesityčios.
Jautrus ir širdį virpinantis paskutinės dienos stovykloje atsisveikinimo momentas, kai matai apsikabinančius vaikus, dar kartą pasitikslinančius telefono numerį ar elektroninio pašto adresą, susitariančius susitikti ar kartu užsukti į biblioteką. Kituose miestuose gyvenantys vaikai gal ir nesusitiks taip dažnai. Vis dėlto pažadas draugams kitais metais vėl susitikti stovykloje ir būtinai – bibliotekoje, lieka galioti!
Labai norisi tikėti, kad šie išradingi ir šaunūs vaikai stovyklos metu ne tik susirado draugų, bet ir pasijuto tvirtesni, atsikratė baimės būti „kitokiais“. Po truputį jie išmoks apginti save ir drąsiai įvardinti, kas sekasi sunkiau, atras savo stipriąsias puses ir išmoks pasakyti: „Aš turiu disleksiją, bet žinau savo stiprybes, kurios man padeda įveikti kylančius sunkumus!“
Auginkit sparnus, vaikai. Iki kitų susitikimų bibliotekoje!
Straipsnio autorė Daiva Kavaliauskienė, d.kavaliauskiene@labiblioteka.lt
