„Aš turiu disleksiją ir dėl to esu labai laimingas“, – Robertas Balardas – Tinklaraštis apie disleksiją ir kitus skaitymo sutrikimus

Manau, kad sunku būtų rasti žmogų nieko negirdėjusį apie transatlantinį keleivinį laivą „Titanikas“. O dabar pabandykime pasiaiškinti, kas bendro tarp „Titaniko“, Roberto Balardo ir apžvalgos tinklaraštyje „Apie skaitymo sutrikimus“.

Pirma Robertas Balardas – žymus okeanografas, jūrų biologas, nuskendusių laivų ieškotojas, vienas iš giluminių povandeninių ekspedicijų pradininkų.

Antra, kaip tikriausiai supratote, – žmogus turintis disleksiją. Tačiau ne viskas taip paprasta. Apie savo disleksiją jis sužinojo būdamas 72-jų metų, kai perskaitė knyga „Disleksijos pranašumas“ (The Dyslexic advantage). „Pamenu, kaip skaičiau knygą… palengva… ir verkiau, nes joje buvo pasakojama apie mane“, – sako R. Balardas. „Ir aš tai priėmiau. Supratau, kodėl sugebėjau padaryti, tai – ką padariau. Kodėl vaizdus matau mintyse, ir tai yra tobula. Kai nusileidžiu į gelmes, pasitelkiu savo jutimines (sensorines) sistemas ir galiu susidaryti bendrą vaizdą.“

Savo prisiminimuose Robertas Balardas pasakoja: „Mano, kaip disleksiją turinčio vaiko, atradimas – po pamokų grįžus namo atsispausdinti mokytojo pasakotą informaciją. Jei grįžęs namo neatsispausdindavau, po 2-jų valandų viską pamiršdavau, o mokykloje daryti užrašai mažai kuo galėdavo pagelbėti. Spausdindamas prisimindavau pasakotą informaciją, kurios net nebūdavau pasižymėjęs užrašuose. Taip man būdavo lengviau prisiminti ir išmokti pamokas, o jei reikėdavo pakartoti, užtekdavo perskaityti spausdintiną tekstą, o tai ženkliai paprasčiau, nei šifruoti ranka darytus užrašus. Mokydamasis mokykloje supratau, kad mąstau vaizdiniais ir, kad sąmonė ir pasąmonė man gali padėti. Jei sąmonė užmiega, tai pasąmonė veikia ir padeda įsisavinti informaciją. Eidamas miegoti „nufotografuodavau“ informaciją ir tai būdavo paskutinis vaizdas, kurį mano sąmonė matė. Atsikėlus ryte, informacija nedingdavo ir aš galėdavau viską prisiminti.

Vaizdinis mąstymas – tai didžiulė dovana. Užsimerkiu ir galiu viską prisiminti. Kaip daugeliui žmonių sunku suprasti kas yra disleksija ir kaip jaučiasi ją turintis žmogus, taip man sunku suprasti, kaip galima nematyti vaizdinių ir viską prisiminti.“

Kalbėdamas apie savo pasiekimus, R. Balardas dažnai kartoja, kad tik dėl disleksijos ir tėvų palaikymo, galėjo tiek pasiekti. Vaikystėje matyto filmo, o vėliau ir perskaitytos Žiulio Verno knygos „20 000 myliu po vandeniu“ pagrindinio veikėjo, kapitono Nemo povandeninis laivas ir plaukiojimas jūros gelmėse tapo jo svajone ir siekiamybe.

Baigęs mokslus R. Balardas pradėjo dirbti jūrų geologu, o vėliau okeanografu. Dirbdamas „Woods Hole“ okeonografijos institute ir daug nardydamas jis pradėjo domėtis paskendusių laivų paieškomis ir tyrinėjimais. Vadovavęs daugybei ekspedicijų, ieškant liūdnai pagarsėjusio bei nuskendusio laivo „Titanikas“, 1985 metais aptiko jį paskendusį 3821 metrų gylyje. Apie paieškas ir tyrinėjimus R. Balardas sakė: „Titanikas“ – nuostabus. Jo suradimas man atskleidė, kad jūros gelmės, tai didžiausias pasaulio muziejus. Jūros gelmėse nuskendę virš 3 milijono laivų, bet rasti tik keli tūkstančiai. Gelmėse galima rasti daugiau istorijos nei visuose muziejuose kartu sudėjus. Tikiu, kad ateities kartoms jūros gelmės suteiks galimybę dar daugiau gilintis į pasaulio istoriją.“

Po „Titaniko“ ekspedicijos gavęs daugiau nei 16000 vaikų laiškų su prašymais pasidalinti ekspedicijos istorija, R. Balardas iniciavo edukacinį projektą „Jason“. Pradžioje tai buvo patalpa, kurioje eksponuojamos ekspedicijos nuotraukos ir vaizdinės instaliacijos. Vėliau projektas plėtėsi ir dabar tai – gamtos mokslų edukacinė programa, skirta Amerikos 5-8 klasių moksleiviams siekiant juos supažindinti su mokslo, technologijų, inžinerijos, matematikos laimėjimais ir studijų galimybėmis. Edukaciniais žaidimais, vaizdo įrašais, socialinėmis medijomis ir tiesioginiais prisijungimais projekte dalyvaujantys moksleiviai įtraukiami į tikroviškas situacijas. Juos konsultuoja mokslininkai iš NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija), NOAA (JAV nacionalinė vandenyno ir atmosferos administracija), JAV energetikos departamento ir Nacionalinės geografijos draugijos.

Nors transatlantinio keleivinio laivo „Titanikas“ suradimas ir tyrinėjimai išgarsino Robertą Balardą, tačiau tai buvo vienas iš pirmųjų jo, kaip tyrinėtojo žingsnių. Vėliau vadovaudamas įvairioms ekspedicijoms okeanografas surado Vokietijos karo laivo „Bismarck“ (nuskendusio 4790 metų gylyje), lėktuvnešio „USS Yorktown“, Japonijos karo laivo „Kirishima“, Britanijos lainerio „Lusitania“ ir dar daug kitų nuskendusių laivų vietas.

Šiuo metu Robertui Balardui 79 metai, tačiau jis nenuleidžia rankų ir toliau planuoja aktyviai dalyvauti ekspedicijose. Per ateinančius penkerius metus jis su savo tyrimų komanda planuoja ištyrinėti Amerikos povandeninį kraštovaizdį Ramiajame vandenyne.

Viename interviu, paklaustas ko norėtų palinkėti disleksiją turintiems vaikams, Robertas Balardas pasakė: „Stenkitės atrasti savo didžiausią aistrą… gyvenimo tikslą. Tai atradę suprasite, kad disleksija – tai dovana, kuri padeda jo siekti.“

Daugiau informacijos:

Robert Ballard Legendary explorer Talks to Dyslexia Advantage [žiūrėta 2021-06-10]