Apžvelginėjant straipsnius ir dalinantis informacija apie disleksiją bei ją turinčius žmones, norisi, kad ši informacija pasiektų jaunimą. Apie šį sutrikimą Lietuvoje garsiai pradėta kalbėti prieš keletą metų. Tuo tarpu užsienio internetinėje erdvėje disleksiją turintys jauni žmonės jau ne vienerius metus dalinasi savo sėkmės istorijomis. Juk bendraamžių papasakotas istorijas, išsakytas mintis ar pamokymus jaunuoliams priimti lengviau ir paprasčiau. Manau, kad kiekvienam iš mūsų paauglystėje ir jaunystėje atrodė, kad draugai ir bendraminčiai tave supranta geriau nei tėvai, mokytojai ar dėstytojai.
Šį kartą noriu apžvelgti dviejų jaunų žmonių, turinčių disleksiją, istorijas – Ellos Griffith-Tager ir Jacko Owenso. Nors jos ir skiriasi, tačiau šių jaunų žmonių tikslas – padėti tokiems pat, kaip ir jie (bendraamžiams susiduriantiems su skaitymo sunkumais), ir šviesti visuomenę, kaip jaučiasi bei su kokiais sunkumais susiduria disleksiją turintis žmogus.
Pirmoji istorija
Miriam Tager yra Vestfildo valstijos Universiteto (Masačiusetsas, JAV) profesorė. Jos studentai – būsimi švietimo įstaigų darbuotojai. M. Tager dukrai Ellai pradėjus lankyti pradinę mokyklą iškilo skaitymo sunkumų. Klasės mokytoja ragino atkreipti dėmesį į dukros patiriamus skaitymo sunkumus, tačiau M. Tager buvo įsitikinus, jog Ellai tiesiog reikia daugiau laiko, kad išmoktų skaityti. Pirmoje klasėje Ella atliko testus, kuriais nustatoma disleksija, ir šis sutrikimas buvo patvirtintas.
„Nežinojau, kaip skaityti, tiesiog žiūrėdavau į paveikslėlius ir bandydavau pasakoti kas juose nupiešta“, – pasakoja Ella. Prisimindama tuos metus, mergaitė kalba apie palengvėjimą sužinojus, kodėl jai taip sunku skaityti. Ieškodama, kaip palengvinti mokymąsi, Ella suprato, kad jai reikalingos papildomos atokvėpio valandėlės. Pasakydama žmonėms, kad turi disleksiją, ir aiškindama su kokiais sunkumais susiduria, išmoko išreikšti savo nuomonę, apginti save.
„Kai buvau maža, viena iš problemų buvo, jog mokytojai manęs nesupranta. Tai buvo vienas sunkiausių momentų. Mokytojai turi suprasti, kas yra disleksija, išmokti ją atpažinti, nes tik tada jie galės padėti disleksiją turintiems vaikams“, – kalba Ella. Ateidama į mamos vedamas paskaitas būsimiems švietimo įstaigų darbuotojams, aiškindama apie savo patiriamus sunkumus bei kokia pagalba jai yra reikalinga, padeda būsimiesiems mokytojams geriau suprasti disleksiją turinčius vaikus.
„Manau, kad labai sunku mokyti sutrikimus ir negalias turinčius vaikus nežinant, kaip jie jaučiasi ir su kokiais sunkumais jie susiduria“, – džiaugiasi M. Tager, galėdama tiesiogiai supažindinti savo studentus su disleksiją turinčiu žmogumi ir suteikdama galimybę savo dukrai išsakyti, kaip ji ar kiekvienas mokinys, turintis disleksiją, jaučiasi mokykloje.
Antroji istorija
Mokantis trečioje klasėje Jackio Owensui buvo nustatyta disleksija. Mokslai sekėsi sunkiai. Tėvai tikėjosi pagalbos iš mokyklos mokytojų, tačiau jos taip ir nesulaukė. Ieškodami priimtiniausio sprendimo, tėvai sūnaus į mokyklą nebeleido ir metus jį mokė namuose.
Šeimai persikėlus gyventi į kitą miestą J. Owensas pradėjo lankyti nedidelę privačią mokyklą, bet ir čia iššūkių netrūko. Stengdamasi padėti sūnui, mama pasiūlė klausyti garsines knygas. J. Owensas suprato, kad išmaniosios technologijos gali jam palengvinti mokymąsi ir padėti siekti geresnių rezultatų.
Norėdamas padėti sau ir kitiems vaikams, turintiems disleksiją, J. Owensas supažindino mokyklos mokytojus su išmaniosiomis lentomis, kalbos sintezės galimybėmis bei kitomis priemonėmis ir programomis.
Informacija apie siūlomą palengvinimą mokantis, pasiekė ne tik tėvus, auginančius disleksiją turinčius vaikus, bet ir aplinkinių mokyklų mokytojus. Taip prasidėjo kitas J. Owenso gyvenimo etapas. Iš nevykėlio jis tapo paaugliu padedančiu tokiems pat, kaip ir jis.
J. Owensas moko vaikus ir bendraamžius, kaip, pasitelkiant išmaniąsias technologijas, siekti geresnių mokymosi rezultatų, konsultuoja aplinkinių mokyklų direktorius, informacinių technologijų koordinatorius bei pedagogus, sako pranešimus „Tėvų mokymosi centre“ (įstaiga, kur tėvai, auginantys įvairias negalias turinčius vaikus, mokosi kaip jiems suteikti pagalbą).
Siekdamas padėti disleksiją turintiems paaugliams, J. Owensas kartu su seserimi Sara Jane (kuri taip pat turi disleksiją) sukūrė paramos grupę „Daugiau nei disleksikai“. Ši grupė vienija ne tik paauglius, bet ir studentus. Čia jie mokosi bendrauti, kalba apie patiriamus sunkumus ir iššūkius, mokosi, kaip apginti save ir siekti užsibrėžto tikslo.
Šios dvi istorijos atskleidžia kaip svarbu laiku išsiaiškinti kodėl vaikai patiria mokymosi sunkumų. Taip pat svarbu išmokyti juos nebijoti garsiai kalbėti apie savo sutrikimą, padrąsinti išreikšti savo nuomonę ir apginti save.
Daugiau informacijos:
Middle Schooler Teaches Future Teachers About Dyslexia
https://www.understood.org/en/articles/video-middle-schooler-teaches-future-teachers-about-dyslexia?_sp=985c6259-60a7-4b37-897b-0b449628db7a.1651827623926 [žiūrėta 2022-05-16]
Teen Tech Whiz With Dyslexia Shares His Expertise to Help Others
Pexel
https://www.pexels.com/ [žiūrėta 2022-05-16]
