Neseniai pasakojau savo dukrai apie ELVIS autobusiuko keliones po Lietuvą, garsines knygas, mūsų virtualią biblioteką „ELVIS“. Užsiminiau, kad tai didelė pagalba ir disleksiją turintiems žmonėms. Tada puoliau aiškinti, kas yra disleksija ir su kokiais sunkumais susiduria ją turintys žmonės. Per vidurį pasakojimo buvau sustabdyta garsaus dukters juoko: „Mama… mam… bet ir aš ją turiu!“
Tikriausiai, kaip ir daugeliui tėvų sužinojus apie savo vaiko disleksiją, pirma kilusi mintis – neigimas. Juk dukra puikiai mokėsi mokykloje, įstojo ir baigė universitetą užsienyje, turi puikų darbą. Tada dukra priminė, kad mokantis mokykloje, ypač vyresnėse klasėse, privalomos perskaityti literatūros sąrašai tapo vis ilgesni, ji skundėsi, kad skaitant liejasi vaizdas. Ją nuvedžiau pas okulistą. Iš tiesų, akinių reikėjo, tačiau teksto judesiai, raidžių liejimasis (ypač susijaudinus ar intensyviai ruošiantis egzaminams) niekur nedingo. Prieš 15-ka metų apie disleksiją niekas nekalbėjo, o turėdama puikią atmintį ir klausą dukra puikiai prisitaikė.
Dirbdama bibliotekoje ir kurdama įvairias edukacijas, skaitau apie įvairius žmones, jų gyvenimo sėmės ar nesėkmes. Che Turnerio istorija galbūt kai kuriems ir neatrodys labai įspūdinga ar unikali. Tačiau mane labai sujaudino jo parašyti žodžiai: „Manau, kad pasaulis žino apie garsius žmones, tokius, kaip Ričardas Bransonas ar Tomas Kruzas, turinčius disleksiją. Bet galvoju, kad yra „neapdainuotų“ asmenybių, kurių sėkmės ir gyvenimo istorijomis turėtumėme pasidalinti.“
Che Turnerio (Che Turner) istorija
C. Turneriui sulaukus 40-ies buvo pripažinta disleksija.
Prisimindamas savo mokykloje praleistus metus C. Turneris pasakoja: „Manau, kad kai man buvo 14-ka ar 15-ka, toks dalykas kaip disleksija neegzistavo, tad buvau pasodintas į nepaklusnių, išdykusių vaikų kampelį. Ten išsėdėjau iki to momento, kol buvau perkeltas į specialiojo ugdymo klasę, kur 5-ias valandas sėdėdavau ant sėdmaišio ir žiūrėdavau filmus.“ Tuo metu jam atrodė, kad tai pats šauniausias laikas ir kad tai buvo daugelio mokinių svajonė.
C. Turnerio tėvai stengėsi jam pagelbėti: ieškojo įvairių mokymosi metodų, samdė privačius mokytojus. Pastangos buvo bergždžios. Didelę įtaką savigarbai darė ir mokytojų, šeimos narių ir bendrojo lavinimo skyriuose dirbančių žmonių požiūris.
„Man buvo 16-ka, kai nuėjau pas karjeros patarėją. Jis mane pasisodino ir pasakė, kad geriausias darbas, kurio galiu tikėtis, – tai šiukšlininkas. Pasak jo – tai geriausias mano karjeros pasirinkimas“, – prisimena C. Turneris.
Nebaigęs mokyklos C. Turneris pradėjo dirbti virėjo padėjėju. Kūrybiškumas ir nestandartinis mąstymas, aistra savo darbui padėjo kopti karjeros laiptais. Buvęs virėjo padėjėjas tampo vyriausiuoju virėju Vindzoro restorane, vėliau karališkosios šeimos asmeniniu virėjo, o galiausiai pradėjo vadovauti ir savo trims restoranams.
Vis dėlto noras slaugyti ir padėti senyvo amžiaus žmonėms C. Turnerį grąžino į universitetą, kur jam ir buvo pripažinta disleksija. Sužinojęs keliamų sunkumų priežastį jis jau drąsiai galėjo įvardinti tiek sau, tiek artimiesiems ar darbdaviams, kad turi disleksiją ir kad tai neturi nieko bendro su intelektu ar gabumais.
Viskas nušvito kitomis spalvomis. Grįžo pasitikėjimas savimi. Vis dėlto vienas prisiminimas vis dar aplanko.
„Londonas. Ėjau į pokalbį siekdamas gauti nuostabų darbą. Ten turėjau ranka parašyti meniu. Negalėdamas to padaryti, sugalvojau pasiteisinimą, kad man reikia į tualetą… Ir greitai pabėgau iš pastato. Klausiau savęs, kodėl egzistuoju? Aš turbūt kvailas! Manau, kad tai buvo pats juodžiausias mano gyvenimo momentas. Stovėjau traukinių stotyje ir rimtai svarsčiau šokti prieš traukinį. Žvelgiant atgal, gerai, kad to nepadariau. Vis dėlto, kaip keista, kad kažkas tokio nereikšmingo vieniems, kitus gali privesti iki savižudybės. Kai pagalvoji… Vien dėl paprasto rašymo“, – dalinasi savo prisiminimais C. Turneris.
C. Turnerio patarimas visiems, kuriems neseniai pripažinta disleksija: „Žinokite tai, pasakykite visiems, su kuriais dirbate, savo vadovams, papasakokite savo kolegoms, draugams. Juk tiek daug metų praleidžiame nerimaudami, ką apie mus pagalvos kiti žmonės. O žmonėms jūsų rašymas visai nerūpi.“
Daugiau informacijos:
My dyslexia story – Che Turner
https://www.bdadyslexia.org.uk/news/mydyslexiastory-che-turner [žiūrėta 2023-04-24]
