Ar tikrai visiems vaikams skaitymas teikia malonumą? Kodėl kai kurie vaikai vis kartoja: „Nekenčiu skaityti!“. Ar galima tai pakeisti?
Atsakymus į šiuos ir dar daugiau klausimų galima rasti Joy Court parengtoje knygoje „Teisė skaityti“ („Reading by Right“). „Kiekvienas vaikas turi teisę skaityti ir mes: tėvai, mokytojai, bibliotekininkai, leidėjai, knygų pardavėjai, vadovai ir politikai, esame socialiai atsakingi, kad jie ta teise pasinaudotų“, – knygos įžangoje rašo J. Court.
Rengdama knygos „Teisė skaityti“ apžvalgą skaičiau žmonių atsiliepimus, kurie ją perskaitė ir pasidalino savo įžvalgomis.
Kildako apygardos (Airija) bibliotekos ir meno paslaugų centro bibliotekininkė Ana Leabharlann rašo: „Teisė skaityti“ skaitytojui pateikiama daug puikių pavyzdžių, kaip lavinti vaikų ir jaunimo skaitymo įgūdžius. Pagrindinis aspektas – tai leisti vaikams turėti savo skaitomąją medžiagą. Nėra netinkamos medžiagos. Leiskite jiems skaityti paveikslėlių knygas, komiksus, mokomąsias noveles su piešiniais, negrožinę literatūrą, garsines knygas ir t.t. Jei jie nori, leiskite jiems žaisti, o ne skaityti knygas. Kurkite žaidimus, susijusius su knygomis, kurias jūs norite, kad jie perskaitytų. Padėkite jiems ugdyti skaitymo įpročius. Skatinkite skaityti savo malonumui. Šioje knygoje pateikiama puiki bibliografija, nuorodos į svetaines, kuriose ir toliau galima gilintis į šią temą. „Teisė skaityti“ mane įkvėpė, labai daug iš jos išmokau, o taip pat galiu ją naudoti savo darbe.“
Atliepdama į Anos Leabharlann komentarą noriu paskatinti ne tik bibliotekininkus, mokytojus, pedagogus, bet ir visus besidominčius, kaip padėti vaikui „prisijaukinti“ knygą bei skaitymo įgūdžius, perskaityti, paanalizuoti ir atrasti sau priimtinus pavyzdžius pateiktus „Teisė skaityti“.
Knygoje didelis dėmesys skiriamas skaitymo, kaip malonumo, svarbai ir skirtumui, o tai gali turėti nemenką įtaką žmogaus gyvenimo galimybėms ir pasirinkimams. Taip pat atskleidžiama, kaip bibliotekos ir jų darbuotojai gali padėti vaikams ir jaunimui nenorintiems/nemėgstantiems skaityti ar patiriantiems skaitymo sunkumus, pavyzdžiui, tokiems, kurių žinios būna paviršutiniškos, arba tokiems, kurie lieka bendraamžių nuošalyje.
Knygoje „Teisė skaityti“ pateikiama, kaip įveikti vaikų ir jaunimo nenorą skaityti nuo gimimo iki paauglystės. Taip pat pateikiami ir nagrinėjami tyrimai, kurie buvo atlikti siekiant atskleisti probleminio skaitymo įgūdžių atsiradimo problemas. Pateikiami tarptautiniai gerosios praktikos pavyzdžiai, kuriuos galima išbandyti bibliotekose, klasėse, namuose.
Vienas iš tokių – 1973 metais Didžiojoje Britanijoje sukurtas metodas sėkmingai taikomas iki šių dienų. Ginos Lun ir Hilari Mason (Ginny Lunn, Hilary Mason) pateiktuose pavyzdžiuose pasakojama apie savanoriškos skaitymo pagalbos metodo, pavadinto „Pupelės stiebo“ („Beanstalk“), pritaikymą vaikams, patiriantiems skaitymo ir pasitikėjimo savimi sunkumų.
Jo esmė – 30-ties minučių vaikų, patiriančių skaitymo sutrikimus, ir savanorių, norinčių jiems padėti, skaitymai. 2020-2021 metais 8000-iai (šešiolikos septyniolikos metų amžiaus) savanorių padėjo 30 000-ių trijų trylikos metų vaikams.
Knygoje taip pat pateikiama:
- valstybinės ir strateginės sistemos, su kuriomis susiduria bibliotekos ir švietimo specialistai, bandydami padėti įveikti skaitymo kliūtis, metmenis;
- pastarųjų kelių dešimtmečių šios srities tyrimų apžvalga;
- kaip tampama „nekenčiančiais skaityti“ vaikais ir paaugliais, ir kaip būtų galima jiems padėti;
- Suomijos ir Korėjos (šalių, kuriose įveikiami skaitymo testai) sėkmingų projektų pavyzdžiai;
- pateikiami viešųjų ir mokyklos bibliotekų praktiniai pavyzdžiai, tyrimai ir perspektyvos;
- debatai ir diskusijos apie knygas, skirtas vaikams. Aktualios apžvalgos, knygų įvairovės analizė ir galimi sprendimai remiantis autorių ir leidėjų patirtimi.
Vienas iš knygoje pateiktų straipsnių autorių Prue Goodwinas teigia: „Kiekvienas, esantis bibliotekoje, yra skaitytojas, todėl turi teisę skaityti tai, ką nori, turėti savo nuomonę apie knygas ir būti lygiaverčiu savo bendraamžiui, nesvarbu, ką jis besakytų.“
Svajonės pildosi. Tad svajokime pasitelkdami knygą „Teisė skaityti“, kurkime programas, kurios padėtų vaikams, patiriantiems skaitymo sunkumus, atrasti skaitymo malonumą ir gal kada ir mes, kaip „Pupelės stiebo“ („Beanstalk“) kūrėjai, gausime padėkos laišką iš vaiko, kuriam skaitymas buvęs neįveikiamu sunkumu tapo vienu iš malonumų: „Kartą buvo trys vaikai, kuriems nesisekė skaityti. Vieną dieną nuostabi fėja pakvietė Patę jiems padėti. Dabar jie labai laimingi, nes jie gali gerai skaityti. Ačiū Pate.“
