Maksas Bruksas (Max Brooks) – žinomas amerikiečių rašytojas. Taip, jis turi disleksiją ir kaip nemaža dalis turinčių disleksiją žmonių, geba matyti dalykus platesniame kontekste.
Visam pasaulyje žinomų knygų apie zombius „Zombių išlikimo vadovas“ („The Zombie Survival Guide“), „Pasaulinis karas Z: Žodinė istorija apie Zombių karą“ (World War Z: Oral History of Zombie War“) ir „Zombių išlikimo vadovas: įrašytos atakos“ („The Zombie Survival Guide: Recorded Attacks“) autorius yra vienas populiariausių „The New York Times“ sudaromų topų rašytojų.
Jis teigia, kad rašydamas apie išgalvotus zombius suteikia žmonėms galimybę pamatyti tikrąsias pasaulio problemas, siekia didinti skaitytojų supratimą apie pasirengimo nelaimėms, krizių valdymo ir išgyvenimo problemas (stichinės nelaimės, ligų protrūkiai ir t.t.). Visą tai M. Bruksas atskleidžia prisidengdamas teminiu zombių apokalipsės vaizdu.
Knygose atskleistas unikalus ir netradicinis autoriaus mąstymas įkvėpė JAV kariuomenę ištirti, kaip jie galėtų reaguoti į krizes ateityje. M. Bruksas buvo pakviestas pasakyti kalbą Karinio jūrų laivyno koledže Federalinės ekstremalių situacijų valdymo agentūros vykusių uraganų pratybų San Antonijuje ir karinio branduolinio žaidimo „Vilbrant“ metų.
Prisitaikymas prie nelaimių ir iššūkių – nuolatinė M. Brukso kūrinių tema. Ir matyt, neatsitiktinai. „Pradedu suprasti, kodėl žmonės nuskendo, ir kodėl plaukė. Daugeliui vaikų, kurie lengvai „čiuožė“ per gyvenimą, kai jiems viskas sekėsi lengvai, niekada nereikėjo kovoti. Jiems nereikėjo kurti įveikos mechanizmų. Jiems niekada nereikėjo kompensuoti jokios silpnybės, todėl jie tapo mažiau atsparūs negandoms“, – dalinasi mintimis žinomas rašytojas.
Skaudžios patirtys, pažeminimas ir patyčios mokykloje paliko gilų randą M. Brukso gyvenime. Tad net ir dabar, susitikdamas su visuomene ar net aukšto rango kainininkais, jis atsisako skaityti kalbą: „Arba savo kalbą moku atmintinai, arba tiesiog išeinu ir pradedu kalbėti. Kai kreipiuosi į žmones, niekada neskaitau.“
Rašytojo mokytojai buvo įsitikinę, kad jis yra tinginys. „Mama kasmet susitikdavo su mano mokytojais, norėdama, kad jie suprastų, kad tai ne nenorėjimo, bet negalėjimo problema“, – pasakoja M. Bruksas.
Vis dėlto ryškūs mokyklos laikų prisiminimai, kaip bandė skaityti ištrauką apie Džoną F. Kenedį ar kaip nusivylęs savimi verkdamas aiškino mokytojai, kad nesugeba padaryti namų darbų, o ypač mokytojos atsakymas: „Tu gali tai padaryti. Tu tiesiog nenori“, gyvi iki šių dienų.
„Aš buvau idiotas“, – taip save apibūdina M. Bruksas, prisimindamas, kaip jautėsi iki aštuonerių metų, kol jam nebuvo nustatyta disleksiją, – „Aš vis dar esu. Tai nesikeičia. Jei tik tavo savigarba nukrenta, manau, ji retai kada grįžta į pradinį lygį. Kad ir ką pasiekčiau, vis esu tas vaikas, kuris eidamas laikyti testo (neribojant laiko) mokydavosi po dvi valandas per naktį ir melsdavo Dievo, kad gautų bent jau C[1].“
Ieškodama kaip padėti sūnui, mama (žinoma JAV aktorė Annie Brancft) mokomąją medžiagą nešdavo į Amerikos Brailio rašto institutą ir įrašydavo į garsines juostas. „Klausiau knygų, kitaip niekada nebūčiau baigęs mokyklos“, – tvirtina M. Bruksas.
Iki šiol jis perka tas pačias spausdintas ir garsines knygas teikdamas, kad tai naudingas įveikos mechanizmas. Pasak rašytojo, galimybių padėti išmokti ir suprasti mokomąją informaciją disleksiją turintiems, kaip ir neturintiems, vaikams tikrai yra. Labai svarbu padėti jiems sumažinti nerimą, nepasitikėjimą ir pateikti informaciją jiems priimtinu būdu.
„Manau, kad 25-is procentus mano problemų mokykloje kėlė disleksija, bet kiti 75-i buvo nerimas“, – dalinasi savo pastebėjimais rašytojas. Atėjus laikui laikyti testus nerimas taip padidėdavo, kad prisiminti, ką reikia daryti, būdavo beveik neįmanoma.
M. Bruksas teigia, kad „truputis sąmoningumo ir lankstūs mokymo metodai gali atskleisti neribotą potencialą.“ Tokiu pavyzdžiu gali būti ir jis pats.
Baigęs mokyklą įstojo į Pomonos koledžą (privati laisvųjų menų kolegija Klaremante, Kalifornijoje). Griežta tvarka, aukšti reikalavimai, nuolatinė kova baigėsi „perdegimu“, tad rašytojas pasirinko Pitzerio koledžą (privatus menų koledžas Klaremante, Kalifornijoje) ir baigė bakalauro studijas. Vėliau, nerimaudamas dėl savo išsilavinimo, įstojo į Amerikos universitetą Kolumbijoje ir magistratūros studijas tęsė mokydamasis kino meno. „Žinojau, kodėl einu. Žinojau tikslą, kuris buvo tik mano. Tai dariau savo noru, o ne prievarta, kaip mokykloje“, – pasakoja M. Bruksas.
Situacija pasikeitė, nerimas sumažėjo, mokytis tapo lengviau. Sėdėjimą susigūžus, nuolatinę baimę dėl vertinimo ar patyčių pakeitė pasitikėjimas: „Sėsdavau atlikti labai sudėtingų testų – apie spalvų temperatūrą ir fotografavimo greitį… ir juos įveikdavau!“
Rašytoją mama išmokė, kad problemos yra mažiau baisios, jei esate pasiruošę. Tad norėdamas padėti vaikams, sukūrė „Mindcraft“ trilogiją („Mindcraft: kaimas“, „Mindcraft: sala“, „Mindcraft: kalnas“), kuri, kaip pats sako, yra „puiki priemonė mokyti vaikus apie konfliktus, išgyvenimą ir prisitaikymą prie pokyčių“.
Kiekvienas iš mūsų patiriame sunkumų, kurie sukelia nerimą, nepasitikėjimą, nepasitenkinimą savimi ar aplinkiniais. Dažnai tie sunkumai mus „pasiveja“ iš vaikystės, mokyklos ar kitų slogių patyrimų. Vis dėlto, jei pabandysime vadovautis M. Brukso mamos patarimu apie problemų sprendimą ir būsime pasiruošę, galbūt jie nebeatrodys tokie sunkūs. Juk naktį problemos visada atrodo „baisesnės“ nei prabudus ryte.
Daugiau informacijos:
Max Brooks
https://mwi.westpoint.edu/max-brooks/ [žiūrėta 2024-04-12]
Max Brooks
https://www.maxbrooks.com/ [žiūrėta 2024-04-12]
Max Brooks, New York Times Best-Selling Author
https://dyslexia.yale.edu/story/max-brooks-author/ [žiūrėta 2024-04-12]
Novelist Max Brooks On Doomsday, Dyslexia And Growing Up With Hollywood Parents
https://www.npr.org/transcripts/543614192 [žiūrėta 2024-04-12]
[1] Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomas vertinimas. Kartais reikia C ar geresnio, kad kai kurios pagrindinės klasės būtų įskaitytas darbas, o kartais reikia C ar geresnio, kad būtų patenkinti būtini reikalavimai.
