Internete galima rasti įvairių istorijų apie žmones, kuriems nustatyta disleksija. Dažniausiai šiomis istorijomis dalinasi suaugę ir savo gyvenimo kelią suradę žmonės. Disleksiją turintys jaunuoliai savo patirtimis dalinasi rečiau. Kodėl? Galbūt suaugę, praėję sunkumus, stengiasi pasidalinti savo patirtimi su jaunimu, kuris šiuo metu „kovoja“ su savo iššūkiais, o gal nori padrąsinti tiek vaikus, tiek jų tėvus nebijoti ieškoti pagalbos? O gal pasidalinę savo praeities „skauduliais“ išlaisvina save ir tikisi, kad susipažinę su jų istorija, jauni žmonės nesijaus atstumti ir jiems bus lengviau ieškoti savojo kelio?
Istorija, kurią noriu apžvelgti – tai jaunos merginos, kuri, būdama paauglė ir dalindamasi savo gyvenimu, nepanoro viešinti savo vardo. Tai tikrai ne ta istorija, kuri pasibaigia laimingai, nes žmogus turintis disleksiją, netapo (tiksliau, dar nespėjo tapti) žymiu aktoriumi, astronautu, politikos veikėju ar verslininku. Tai istorija – merginos, kuri šiuo metu kovoja su savo demonais ir ieško savojo kelio.
„Mokydamasi pirmoje klasėje supratau, kad turiu disleksiją. Mama tvarkėsi valgomajame, tėtis žaidė su vyresniuoju broliu, o aš tuo metu sėdėjau ant sofos ir mėgavausi žiūrėdama televizijos serialą „Artūras“ (edukacinis serialas, skirtas 4–8 metų vaikams). Tą dieną rodė seriją „Nerūpestingas berniukas“ (šioje serijoje vienas iš veikėjų supranta, kad turi disleksiją), ir staiga ekrane atpažinau save. Prisimenu, kaip sustabdžiau seriją ir nubėgau pas tėtį šaukdama: „Tėti, aš sispleksikė!“ Čiupau jį ir mamą, nusivedžiau prie televizoriaus ir priverčiau juos žiūrėti, vis kartodama: „Aš tai turiu! Aš tai turiu!“, – prisimena istorijos autorė. „Tą akimirką, sutrikusi, nekalta pirmokėlė, pasijutau taip, tarsi būčiau radusi atsakymą į man kylančias problemas. Aš nesu kvaila – aš turiu „sispleksiją“ (disleksiją).“
Per devynerius mokslo metus pakeitusi dvi mokyklas, atlikusi testus, kuriais nustatoma disleksija, ir gavusi šį sutrikimą patvirtinantį pažymėjimą, istorijos autorė įsitikino, kad neklydo: „Gali atrodyti, kad nustačius sutrikimą palengvėja, tačiau nuo tada, kai sėdėjau ant sofos, kai supratau, kad turiu disleksiją, dėl savo negalios jaučiuosi vis blogiau.“
Tačiau taip buvo ne visada. Pradžioje disleksija merginai buvo tarsi garbės ženkliukas, ji vaikščiojo aukštai pakėlusi galvą ir didžiuodamasi, kad turi disleksiją. Mokykloje mokytojai perskaičius knygą „Ačiū, pone Falkeri“ (knyga skirta vaikams supažindinti su disleksija), autorė su pasididžiavimu pasakojo apie problemas, su kuriomis susiduria. O šaunios mokytojo asistentės papildoma pagalba skaitant mokymąsi pavertė linksmu žaidimu.
Nors mokykloje iššūkių netrūko (skaičiavimas mintyse buvo beveik neįmanomas, skaitant raidės plūduriavo, o mokymosi rezultatai labai skyrėsi nuo klasėje besimokančių), tačiau mergina į tai nekreipė dėmesio. Supratimas, kad kažkas su ja negerai, atsirado, kai vieną dieną jos geriausia draugė Ema ir kiti artimi draugai nebeleido prisėsti prie jų stalo mokyklos valgykloje ar žaisti kartu pertraukų metu. Kodėl? Nes jie mokėjo skaityti, o ji – ne. „Pamenu, kaip iš tolo žiūrėjau į juos, su kuprinėmis ir „Hario Poterio“ knygomis, ir pirmą kartą pagalvojau, kad tikrai esu kvaila“, – pamena istorijos pasakotoja.
Po metų pasidalintos mergina pradėjo mokytis naujoje, disleksiją turintiems vaikams skirtoje „Windward“ mokykloje (JAV, Niujorkas). Ji išmoko skaityti, pradėjo suprasti pagrindines matematikos taisykles ir paprastas užduotis, ėmė gauti gerus pažymius.
Stengdamiesi padėti dukrai pasijusti geriau, tėvai atspausdino ir pakabino žymių, disleksiją turinčių žmonių (F. S. Fitzeraldo, L. da Vinči, W. Čerčilio) pavardes ir sunkiomis akimirkomis vis primindavo, kad šiems žmonėms disleksija nesutrukdė pasiekti užsibrėžto tikslo. Autorės savivertė šiek tiek pakilo, tačiau gėdos jausmas niekur nedingo: „kartais, o tiksliau dažniausiai, šis sąrašas mane verčia jaustis dar blogiau“.
Klaidos anglų kalbos rašiniuose, žlungančios viltys, patekti į norimą koledžą, pavydas tiems, kuriems reikia mažiau pastangų ir laiko, norint išmokti būtiniausius dalykus – istorijos pasakotoja jautėsi bejėgė.
„Neturėčiau sėdėti susigūžusi per matematikos pamokas, pykti ant savęs, kad kažko nesuprantu, bartis ir tyčiotis iš savęs, kad nesugebu rišliai ir taisyklingai perskaityti žodžių. Tai, kad kažkas sunkiau sekasi ar kažko nesugebu padaryti, neturėtų bloginti mano savivertės. Disleksija yra sudėtingas sutrikimas. Mano disleksija kitokia nei jūsų. Nei vienam iš mūsų neturi kilti klausimų ar abejonių. Mes esame protingi ir sumanūs, nes turime disleksiją“, – rašo autorė.
Dalindamasi savo patirtimi ir jausmais, mergina stengiasi pabrėžti, kad nėra specialaus kodo, kuris padėtų įveikti disleksiją. Ji mano, kad vertinti save pagal visuomenėje nustatytas normas, kas yra „normalu“ ir kas „ne“ – neteisinga.
Pateikdama disleksiją turinčio berniuko, kuriam sunku atskirti, kur kairė ir kur dešinė, ir kuris pasiklysta Niujorko 14-oje gatvėje pavyzdį, mergina teigia: „Tikriausiai ne kartą klysite. Tikriausiai ne kartą eisite klaidingu keliu, bet pagaliau sutiksite malonią moterį, vedžiojančią šunį (arba labai ypatingą mokytoją), kuri parodys jums kelią, kuriuo turite eiti.“
Skaitydama šį straipsnį pagalvojau, kad neretai kiekvienas iš mūsų, matydami, kad kitas žmogus kažką padaro geriau ar greičiau, pradedame nepasitikėti savimi. Ne ieškome ir analizuojame, ką galime padaryti geriau ir greičiau, o nusiviliame, jaučiamės nepilnaverčiai. Tačiau kiekvienas iš mūsų turime savo kelią, savo stipriąsias puses ir savo pasirinkimus. Kaip sako mūsų mergina: „Manau, kad gyventi turint disleksiją yra tikrai sunku, bet aš neturiu pasirinkimo. Tačiau galiu padėti sau kas kart primindama, kad galiu tai įveikti ir man pasiseks.“
Daugiau informacijos:
Success stories
http://dyslexia.yale.edu/success-stories/ [žiūrėta 2022-04-11]
„What I know Now“
https://dyslexia.yale.edu/resources/dyslexic-kids-adults/stories-from-dyslexics/what-i-know-now/ [žiūrėta 2022-04-11]
About Arthur
https://www.pbs.org/parents/shows/arthur/about/ [žiūrėta 2022-04-11]
Pexels
https://www.pexels.com/ [žiūrėta 2022-04-11]
