Lietuvos audiosensorinės bibliotekos fondai pasipildė naujomis knygomis apie disleksiją. Šį kartą noriu apžvelgti Luisos Selbi (Louise Selby) knygą „Viskas apie disleksiją. Pagrindinis gidas pradinių klasių mokytojams“ („All about dyslexia. Primary Guide for Primary Teachers“). Knygos autorė 25-rius metus dirbo mokytoja ir specialiųjų ugdymo poreikių koordinatore[1]. Dabar ji veda mokymus ir teikia konsultacijas mokyklų darbuotojams, atlieka disleksijos vertinimą ir padeda vaikams, turintiems disleksiją. Savo veikla ji siekia ne tik paaiškinti, kas yra disleksija, bet ir pasiūlyti paprastus, praktiškus būdus, kaip mokytojai gali padėti savo mokiniams.
„Disleksija jau ilgą laiką yra žodis, kurį mokytojų bendruomenė gerai žino, tačiau jis visada kėlė daug painiavos. Daugelis, įskaitant ir mane, apie ją sužinojo iš knygų, straipsnių internete ir iš patirties dirbant su vaikais, tačiau tai dažnai sukeldavo minčių sumaištį! Tai netrukus pasikeis! „Viskas apie disleksiją“ – knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas klasės mokytojas ir vadovas. Ji aiški, informatyvi ir praktiška! Louise paprastai paaiškina, kas yra disleksija ir kokį poveikį ji daro vaikui, bet svarbiausia – pateikia praktiškus ir įgyvendinamus metodus, kuriuos mokytojai gali taikyti, kad padėtų vaikams mokytis! Daugelis šių strategijų bus naudingos visiems klasės mokiniams. Privaloma perskaityti!“ – savo mintimis apie knygą dalinasi Megs Sekston (Mags Sexton), „Westcourt“ pradinės mokyklos vadovė iš Kento (pietryčių Anglija).
Knyga suskirstyta į tris dalis. Pirmoje dalyje – „Disleksijos pristatymas“ – autorė Luisa Selbi atskleidžia pagrindinį savo praktinio vadovo tikslą, kurį skirsto į tris punktus:
- Suteikti mokytojams pasitikėjimo ir supratimo, kad būdami puikūs pedagogai jie gali patenkinti mokinių poreikius klasėje.
- Pasiūlyti mokytojams veiksmingas strategijas, kurias taikant įvairiose ugdymo srityse būtų užtikrinta įtrauktis ir mokymosi sėkmė.
- Įgalinti mokytojus keisti nusistovėjusią praktiką, o pritaikytos priemonės būtų prieinamos visiems mokiniams, nepriklausomai nuo to, ar jiems nustatyta disleksija, ar ne.
Šioje dalyje pateikiami pirmieji disleksijos, kaip sutrikimo, nustatymo faktai. Autorė paneigia su disleksija susijusius mitus bei pateikia išsamius paaiškinimus. Pavyzdžiui: disleksiją turi tik vidutines pajamas gaunantys žmonės. Paaiškinimas: Melas! Švietimo raidos istorijoje vidurinė klasė atliko svarbų vaidmenį anksti atpažįstant disleksiją. Gaila, bet net ir dabar dalyje Didžiosios Britanijos disleksijos nustatymas prieinamas „mokiems“ tėvams. Paslauga mokama, o tie, kurie gali sumokėti už nustatymą, ir gauna pagalbą.
Siekdama padėti mokytojams suprasti disleksiją ir jos keliamus iššūkius, autorė pateikia mokinių, turinčių disleksiją, ir jų tėvų mintis, pastebėjimus, patirtis. Šioje dalyje galima rasti pavyzdžių, kaip mokiniai mąsto, mokosi ir kokias strategijas jie naudoja.
Antra knygos dalis – „Praktinės strategijos klasėje“ – tai praktinis vadovas mokytojams, skirtas padėti pradinėje mokykloje kurti įtraukią, efektyvų mokymąsi skatinančią aplinką. Šioje dalyje pateikiami lengvai pritaikomi metodai, jie suskirstyti pagal ugdymo sritis.
Kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiami pagrindiniai punktai, kurie detaliau nagrinėjami pateikiant pavyzdžius ir pasiūlymus.
Skyriuje „Strategijos visose ugdymo srityse“ dalinamasi 10-metės Amber pastebėjimu: „Man labai sunku suprasti ilgas užduotis. Lengviau, kai jos suskirstytos mažais žingsneliais ir galiu atlikti kiekvieną jų atskirai“.
Pateikdama šį pavyzdį knygos autorė mokytojams siūlo susisteminti informaciją ir ją pateikti pasitelkianti minčių žemėlapius ar diagramas. Taip pateikta informacija palengvina jos įsisavinimą ne tik disleksiją turintiems, bet ir visiems mokiniams.
Skyriuje „Metakognicija[2] ir savireguliacija“ knygos autorė, remdamasi savo patirtimi ir rašymo praktika, pateikia pasiūlymus, kaip mokyti vaikus planuoti ir stebėti savo mokymosi procesą. Ji akcentuoja metakognityvinių strategijų svarbą – mokinius reikia mokyti mąstyti apie savo mokymąsi, planuoti veiksmus, stebėti progresą ir prireikus juos koreguoti. Tokie metodai padeda disleksiją turintiems mokiniams tapti savarankiškesniais ir labiau pasitikinčiais savo jėgomis.
Disleksija dažnai susijusi su fonologinio suvokimo sunkumais, todėl mokiniams sudėtinga susieti garsus su raidėmis. Skyrius „Tarimas“ („Spelling“) skirtas padėti mokytojams suprasti, kodėl disleksiją turintiems mokiniams sunku susieti garsus su raidėmis. Jame pateikiami pavyzdžiai, kaip padėti mokiniams ne tik išmokti taisyklingai rašyti, bet ir suprasti rašybos principus, ugdyti savarankiškumą. Pavyzdžiui: mokiniams žodžių skaidymas į skiemenis ir garsus padeda suprasti jų struktūrą; vizualinių priemonių naudojimas padeda vaizdą susieti su žodžiu; leisti mokiniams naudoti asmenines žodžių korteles (kortelėse (popierinėse arba skaitmeninėse), kuriose mokinys užsirašo žodžius, kuriuos jam sunku įsiminti arba kurie yra svarbūs pamokai).
„Man nepatinka rašyti, nes sunku aiškiai užrašyti savo mintis. Tačiau kai mokytoja suteikia pagalbą ir duoda rašymo planą ar užuominas, man tampa daug lengviau“, – dalinasi 8-metė Fibė (Phoebe). Disleksija dažnai susijusi su darbinės atminties ir fonologinio suvokimo patiriamais sunkumais. Kadangi rašymas reikalauja kelių įgūdžių vienu metu (idėjų generavimo, gramatikos, rašybos, sakinio struktūros), skyriuje „Rašymas“ knygos autorė dalinasi patarimais, kaip padėti mokiniams ne tik taisyklingai parašyti tekstą, bet ir struktūruoti mintis, ugdyti pasitikėjimą savimi, savarankiškumą. Pavyzdžiui: paprašyti, kad mokiniai perrašytų sakinį ir perskaitytų skirtingais balsais; parinkus sakinio struktūrą, kurią norėtųsi, kad mokiniai išmoktų, pasakyti jo pradžia ir leisti jiems sugalvoti sakinio pabaigą (pasiūlant, kad pabaiga būtų kuo juokingesnė); parašyti sakinį praleidžiant daiktavardį ir paprašyti mokinių jį įrašyti.
Siekiant padėti mokiniams ne tik perskaityti tekstą, bet ir suprasti jo esmę bei lavinti savarankiškus skaitymo įgūdžius, knygos „Viskas apie disleksiją. Praktinis gidas pradinių klasių mokytojams“ skyriuje „Skaitymas“ autorė pateikia ne tik paaiškinimus, su kokiais iššūkiais susiduria mokiniai, bet ir pateikia praktinius sprendimus, kurie palengvina tiek disleksiją turinčių, tiek tipinių moksleivių mokymąsi skaityti.
Pavyzdžiui: siekiant padėti mokiniui dekoduoti tekstą, siūloma naudoti trumpus, struktūruotus tekstus, padalinant juos į mažas dalis. Po kiekvienos dalies skaitymo suformuluoti klausimus, kurie atspindėtų skaitomą tekstą, ir leisti mokiniui atsakymą nupiešti arba atsakyti vienu žodžiu. Taip pat bendradarbiauti su tėvais paaiškinat jiems, kaip mokomasi fonetikos ir kaip tariami garsai, kad jie galėtų padėti savo vaikui namuose.
„Eva aktyviai naudojasi teksto pagalbos funkcija kompiuteryje, tai skatina jos kūrybiškumą ir leidžia kurti įvairias istorijas“, – dalinasi Liza, mergaitės turinčios disleksiją, mama.
Skyriuje „Pagalbinės technologijos“ knygos autorė siūlo leisti mokiniams užduotims atlikti naudoti planšetę ar kompiuterį. Technologijos neturi pakeisti mokymo, bet jos suteikia mokiniams įrankius, padedančius įveikti kliūtis, ir dalyvauti mokymosi procese lygiomis teisėmis. Pavyzdžiui: skaitymo programos mokiniams, turintiems disleksiją, perskaito tekstą, tad jie kartu su kitais klasės mokiniais tuo pat metu gali atsakinėti į mokytojo užduotus klausimus. Spalvų filtrai ar šriftų pakeitimo funkcijos gali padėti mokiniams lengviau perskaityti pateiktą ar savo parašytą informaciją. Taip pat pateikiami dirbtinio intelekto naudojimosi privalumai ir trūkumai.
„Dalykas, dėl kurio man labiausiai reikia pagalbos – matematika“, – dalinasi 9-metis Loganas. Ir išties, jis yra ne vienintelis vaikas, kuris turi ne tik disleksiją, bet ir diskalkuliją[3]. Tiek diskalkulija, tiek disleksija turi įtakos matematikos mokymuisi, tad skyriuje „Matematika“ autorė pateikia panašumus bei skirtumus, susijusius su disleksija ir diskalkulija. Nors skyriuje užsimenama, kad abiem sutrikimams būdingos problemos su trumpalaike darbine atmintimi, skaičių sekos painiojimu ar žodinės užduoties suvokimu, vis dėlto autorė pateikia pasiūlymus, kokias priemones ar strategijas naudoti tik disleksiją turintiems mokiniams, mokant juos matematikos.
Trečioje knygos „Viskas apie disleksiją. Pagrindinis gidas pradinių klasių mokytojams“ dalyje „Visos mokyklos strategija“ pabrėžiama, kad svarbu sukurti tokią aplinką, kurioje visi mokiniai jaustųsi palaikomi. Be to, disleksiją turintys mokiniai turėtų gauti pagalbą visose pamokose, o ne tik per individualias konsultacijas.
Šios dalies „Disleksijai draugiškos mokyklos kultūros kūrimas“ skyriuje dalinamasi, kad vaikų su disleksija palaikymas prasideda nuo mokyklos kultūros. Mokykloje disleksiją turintys mokiniai turi jaustis priimami ir palaikomi, turi būti skatinamas bendradarbiavimas tarp mokinių, mokytojų ir jų padėjėjų ar specialistų bei tėvų. Mokykloje mokiniai neturi bijoti naudotis pagalbinėmis priemonėmis ir nesijausti, kad yra „kitokie“ ar „atskirti“.
Kitame skyriuje „Draugiška disleksijai mokymosi aplinka“ apžvelgiama, kaip pritaikyti aplinką, kad ji būtų draugiška. Pavyzdžiui: prieinamumas užtikrinamas, kai tiek užduotys, kurias atlieka mokiniai klasėje, tiek stendai ar kita informacija klasėse ir mokyklos koridoriuose būtų pateikiami įvairiais formatais (paveikslėliais, tekstais, garsais). Taip pat būtų naudojama daugiau spalvų ar vizualų, kad mokiniams būtų lengviau suprasti dienotvarkę ar užduotis. Svarbiausia – sukurti tokią aplinką, kad mokiniai jaustųsi saugūs, palaikomi ir galėtų mokytis be papildomo streso.
Skyriuje „Pokyčiai“ autorė dalinasi informacija, kaip užtikrinti sklandų disleksiją turinčių mokinių perėjimą iš vieno mokymosi etapo į kitą. Nagrinėdama, kokie pokyčiai daro didelę įtaką (mokyklos pakeitimas arba perėjimas iš pradinės į pagrindinę mokyklą), autorė siūlo perėjimui ruoštis iš anksto. Pavyzdžiui: užtikrinti sklandų informacijos apie mokinio poreikius, strategijas ir pasiekimus perdavimą naujai mokyklai. Kalbėtis su mokiniu apie pokyčius, suteikiant galimybę užduoti jam rūpimus klausimus. Taip pat pateikiamas „Mokinio paso“ pavyzdys. Šis pasas sukuriamas bendradarbiaujant su mokiniu ir jo tėvais. Jame atsispindi mokinio stiprybės, pagalbinių priemonių reikmės, pateikiama informacija, kokiu būdu jam geriausiai suteikti pagalbą, ir t.t.
Paskutinėje knygos „Viskas apie disleksiją. Pagrindinis gidas pradinių klasių mokytojams“ dalyje „Bendradarbiavimas su tėvais“ pabrėžiamas mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, nes tai yra esminis veiksnys, padedantis mokiniams, turintiems disleksiją, pasiekti geresnių rezultatų.
Apžvalgos pabaigoje noriu pasidalinti vyresniosios specialistės, teikiančios pedagogines konsultacijas specialiųjų ugdymosi poreikių klausimais, Alison Salei (Alison Szalay) mintimis: „Ši knyga būtina kiekvienam, dirbančiam su vaikais ir jaunimu mokyklose. Joje gausu realių ir praktiškų idėjų, subalansuota teorija ir praktika, ji aktuali šiandienos švietimo sistemoje. Nekantrauju ja pasidalinti su mūsų mokyklomis!“
[1] Mokyklos darbuotojas, atsakingas už mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (pvz., disleksija, ADHD, autizmo spektro sutrikimai), pagalbos organizavimą.
[2] Metakognicija – gebėjimu suvokti ir reguliuoti savo kognityvinius procesus (pavyzdžiui, mokymąsi ar problemų sprendimą).
[3] Diskalkulija – tai specifinis mokymosi sutrikimas, dėl kurio žmogui sunku suprasti ir naudoti skaičius.
