Paskutinė knygos apžvalga Luisos Selbi (Louise Selby) „Viskas apie disleksiją. Pagrindinis gidas pradinių klasių mokytojams“ („All about dyslexia. Primary Guide for Primary Teachers“) paskatino apžvelgti dar vieną šios autorės knygą – „All about dyslexia. „Viskas apie disleksiją. Praktinis gidas vyresnių klasių mokytojams“ (A practical guide for secondary teachers“).
Abi šios knygos priklauso „Specialieji ugdymosi poreikiai“ (SUP) knygų serijai (Jungtinėje Karalystėje – „Special Educational Needs and Disabilities”[1] (SEND). Kiekvienoje šiai serijai priklausančioje knygoje atskleidžiama konkreti, individualių mokymosi poreikių grupei priklausanti sritis. Nagrinėjami pagrindiniai bruožai ir terminologijos, paneigiami mitai ir klaidingos nuomonės bei didelis dėmesys skiriamas įvairioms, lengvai įgyvendinamoms idėjoms, kurias nesunkiai galima pritaikyti praktikoje.
„Ši knyga būtina kiekvienam, dirbančiam su vaikais ir jaunimu mokyklose. Joje gausu tikroviškų ir praktiškai pritaikomų idėjų, išlaikoma pusiausvyra tarp teorijos ir praktikos, o turinys atitinka šiuolaikinės švietimo sistemos reikalavimus. Nekantrauju, kada galėsiu ja pasidalyti su mūsų mokyklomis!“ – savo mintimis apie knygą dalinasi Alison Salej (Alison Szalay). Ji yra vyresnioji specialistė – konsultuojanti mokytoja, dirbanti su individualių ugdymosi poreikių ir negalias turinčiais mokiniais (pažinimo ir mokymosi sunkumų srityje).
Knyga „Viskas apie disleksiją. Praktinis gidas vyresnių klasių mokytojams“ susideda iš trijų dalių. Kaip ir anksčiau apžvelgtoje knygoje, skirtoje pradinių klasių mokytojams, čia taip pat supažindinama, kas yra disleksija, primenama disleksijos, kaip sutrikimo, nustatymo istorija, paneigiami ir paaiškinami su disleksija susiję mitai.
L. Selbi skatina suprasti, kad disleksija nėra tik patiriami iššūkiai ir sunkumai. Ji ragina keisti nusistovėjusį požiūrį, orientuotą į tai, ko mokinys negali, ir pereiti prie ugdymo, grindžiamo jo stiprybėmis. Vis dėlto neretai disleksiją gali būti „užslėptas“ sutrikimas, nepastebėtas pedagogų, kurie patiria laiko ar išteklių stoką.
Siekdama padėti pedagogams suprasti mokinius, turinčius disleksiją, ir ugdyti jų empatiją, autorė L. Selbi ypatingą dėmesį skiria šį sutrikimą turinčių „mokinių balsui“. Pateikdama realias patirtis, ji atskleidžia disleksiją turinčiųjų patiriamus emocinius sunkumus (pvz., nerimą, pasitikėjimo savimi stoką ir t. t.), iššūkius klasėje ir įvertinimo metu, socialinius aspektus, susijusius su savęs suvokimu ir motyvacija.
„Norėčiau, kad šiandien mokytojai suprastų, kad disleksija sukelia sunkumų visose pamokose, ne tik anglų kalbos ar matematikos“, – dalinasi Keitė (disleksiją turinti moteris).
Antroji knygos dalyje „Praktinės strategijos klasėje“ autorė pristato priemones ir metodus, skirtus kurti prieinamą bei struktūruotą mokymosi aplinką, disleksiją turintiems mokiniams. Dauguma sprendimų yra paprasti, lengvai įgyvendinami ir nereikalaujantys papildomų išteklių, tad bet kuris mokytojas gali juos pritaikyti.
Kiekvieno skyriaus pradžioje yra pateikiami trumpi patarimai pedagogams, kaip paruošti mokymosi medžiagą, kad disleksiją turinčiam mokiniui, ji būtų lengviau suprantama ir įsisavinama. Pavyzdžiui: reiktų pateikti aiškias užduoties instrukcijas, naudoti vizualines priemones, pakartoti, kas buvo dėstoma praėjusioje pamokoje ar buvo mokomasi šioje ir t.t.
Skyriuje „Strategijos visose ugdymo srityse“ siūloma būti empatiškais, lanksčiais ir atvirų (plačių) pažiūrų. Taip pat skatinama kalbėtis ir kartu su disleksija turinčiais mokiniais ieškoti būdų, kurie jiems būtų priimtinesni, siekiant įsisavinti pateikiamą informaciją.
„Disleksiją turinčių mokinių palaikymas reiškia sudaryti jiems galimybes išbandyti kuo daugiau skirtingų būdų – tiek tas, kurias pasiūlo mokytojas, tiek tas, kurias patys mokiniai norėtų išmėginti. Man buvo suteikta galimybė išbandyti įvairiausius būdus, ir esu už tai labai dėkingas. Todėl geriausia, ką galima padaryti, tai suteikti mokiniams galimybes atrasti, kas jiems tinka geriausiai“, – rašo Fredas, turintis disleksiją.
Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami paprasti ir greitai pritaikomi pasiūlymai. Pavyzdžiui: kai kitą kartą pateiksite žodinę ar vaizdinę užduotį, nufilmuokite ir patikslinkite, ar mokinys tikrai suprato užduotį.
Skyriuje „Metakognicija[2], savireguliacinis[3] mokymasis ir mokymosi įgūdžiai“ vienas iš patarimų – sutelkti dėmesį tiek į mokymosi procesą, tiek ir į rezultatą. Nes kai kalbama apie mokymąsi mokytis, pats mokymosi procesas ir yra rezultatas.
Džeimis (Jamie), dabar jau suaugęs ir turintis disleksiją, šiame skyriuje dalinasi savo patirtimi: „Pradžioje, pagal savo pasiekimus, buvau paskirtas prie silpniausiai besimokančiųjų visose mokymosi dalykuose ir maniau, kad esu kvailas. Keista, bet egzaminuose pasirodžiau visai gerai. Viena iš priežasčių, kaip dabar suprantu, – buvo mokėjimas mokytis.“
Daliai mokinių, tik baigus pradinę mokyklą, perėjimas į vyresnes klases neretai tampa iššūkiu. Būna, kad jie savarankiškai negeba planuoti, mokytis ir pasiruošti testams. Kai kurie atranda savo būdus, tačiau kai kuriems reikalinga pedagogų pagalba. Skyriuje „Metakognicija, savireguliacinis mokymasis ir mokymosi įgūdžiai“ pateikiamos įvairios strategijos ir pavyzdžiai, kaip lavinti mokinių įgūdžius.
„Atlikti užduotis raštu man užima labai daug laiko. Dažnai sunku susidėlioti mintis ir nuspręsti, ką tiksliai rašyti – tad tiesiog užrašau viską, kas ateina į galvą. Mano rašyba tragiška“, – savo sunkumais dalinasi penkiolikmetis Lenis (Lenny).
Luisos Selbi savo knygoje „Viskas apie disleksiją. Praktinis gidas vyresnių klasių mokytojams“ aiškina, kad rašymo iššūkiai nėra vien tik anglų kalbos mokytojų rūpestis. Vyresnių klasių moksleiviai rašto darbus turi daryti beveik visose pamokose, todėl autorė skatina kiekvienos srities mokytoją suprasti ir padėti mokiniams įveikti dalykines ir kalbines kliūtis.
Skyriuje „Rašymas ir rašyba visose mokomųjų dalykų srityse“ pateikiama dešimt aiškiai išdėstytų ir gerosios praktikos pavyzdžiais pagrįstų strategijų, pavyzdžiui, nereikalauti nebūtinų rašybos darbų, pasiūlyti pagalbą dar prieš pradedant rašymo darbus, naudoti grafines schemas (minčių žemėlapį, palyginimų lentelę). Šie ir kiti pavyzdžiai atskleidžia, kaip mokytojas gali padėti ne tik disleksiją turintiems, bet ir visiems toje pačioje klasėje besimokantiems mokiniams, kad jų rašto darbai būtų tikslesni ir aiškesni.
Septintas knygos skyrius skirtas „Matematikai ir gamtos mokslams“. Jame autorė nagrinėja, su kokiais sunkumais susiduria disleksiją turintys mokiniai mokydamiesi šiuos dalykus. Pateikiant mokinių ir jau suaugusiųjų, turinčių disleksiją, patirtis, stengiamasi atskleisti, kad sunkumai matematikoje ir gamtos moksluose nebūtinai susiję su gebėjimu mokytis, o veikiau su galimybėmis greitai įsisavinti informaciją ir darbinės atminties bei sekos suvokimo iššūkiais.
Nors disleksija pirmiausia siejama su kalbiniais sunkumais, vis dėlto ji gali stipriai paveikti ir matematikos mokymąsi. Pavyzdžiui, gali kilti iššūkių su matematinių terminų ir simbolių suvokimu, užduočių sąlygų skaitymu ir suvokimu, veiksmų sekos, formulių pritaikymo ar užduoties sekos laikymusi. Pateikdama palyginamąjį paveikslėlį, kuriame nagrinėjami disleksiją ir diskalkuliją turinčių mokinių patiriami matematiniai sunkumai, L. Selbi stengiasi paaiškinti, kurie sunkumai nėra matematinio mąstymo stokos požymis.
„Tai tarsi naujos kalbos mokymasis“, – prisimindama gamtos mokslus, dalinasi dabar jau suaugusi Sandra.
Gamtos mokslai (biologija, chemija, fizika) reikalauja skaitymo ir dalykinių žinių, todėl disleksiją turintiems mokiniams neretai būna sunku suprasti pateikiamą informaciją. Šiuose tekstuose būna daug techninių terminų, abstrakčių sąvokų, sudėtingos sakinių struktūros. Jiems sunkiau suvokti teoriją, kai ji pateikiama tik tekstine forma. Knygos autorė siūlo supaprastinti ir struktūrizuoti instrukcijas bei eksperimentų aprašus, naudoti vaizdus, iš anksto pateikti svarbiausius terminus ir sąvokas, sumažinti perteklinį rašymo kiekį ir leisti atsiskaityti alternatyviais būdais (pvz., žodžiu, diagramomis, pristatymais). L. Selbi akcentuoja, kad mokiniai, turintys disleksiją, dažnai žino atsakymą, bet jiems sunku jį tiksliai užrašyti.
„Kitos ugdymo sritys“ – tai skyrius, kuriame knygos autorė atkreipia dėmesį, kad mokiniai turintys disleksiją, susiduria su sunkumais visose ugdymo srityse. L. Selbi pabrėžia, kad siekiant sukurti įtraukią mokymosi aplinką, kiekvieno mokomo dalyko mokytojas vaidina labai svarbų vaidmenį. Skyriuje pateikiamos lentelės, kuriose autorė ne tik įvardina galimas kliūtis (dailės, technologijų, informatikos, kūno kultūros, muzikos, užsienio kalbos pamokose), bet ir pateikia būdus, kurios gali padėti disleksiją turintiems mokiniams pasiekti geresnių rezultatų.
Skyriuje „Pagalbinės priemonės“ L. Selbi pateikia ir aptaria pagrindinius principus ir idėjas, kaip pagalbines priemones taikyti mokymo reikmėms mokykloje. Pavyzdžiui, garsinės knygos, kompiuterių skaitymo programos, elektroniniai skaitymo rašikliai – tai pagalbinės priemonės, padedančios mokiniams, turintiems disleksiją, skaityti. Turėdami galimybę naudotis tiesioginio mokymosi platformomis mokiniai užduotis ar instrukcijas gali klausytis daug kartų, o tai juos apsaugo nuo nuolatinio klausinėjimo, kas neretai sukelia kitų mokinių patyčias. Dirbtinis intelektas (DI) – tai puiki priemonė, galinti pasiūlyti išeitis, siekiant išvengti „tuščio lapo sindromo“ ar ieškant sinonimų. Vis dėlto autorė primena, kad mokiniai, turintys disleksiją, yra kūrybingos asmenybės, tad kai kuriais atvejais DI savo pasiūlymais gali slopinti jų kūrybiškumą.
„Laikydama egzaminus, užduočių klausimus turiu skaityti ir vėl skaityti, kad suprasčiau, ką man reikia padaryti“, – savo sunkumais dalinasi 14-metė Sara trečios knygos dalies „Bendras mokyklos veikimo modelis“ pirmame skyriuje „Egzaminų pritaikymas“.
Šiame skyriuje L. Selbi apžvelgia, kokias pagalbines priemones (prieigas) pasitelkdami mokiniai, turintys disleksiją, gali pilnavertiškai atskleisti savo žinias. Taip pat pabrėžiama, kad jei tokios priemonės (prieigos) buvo taikomos pamokų ir atsiskaitymų metu, mokiniams jos bus gerai pažįstamos (tapusios įprasta mokymosi dalimi), o ne išskirtine privilegija. Šiame skyriuje atskleidžiamas ir mokytojo, kaip vieno iš artimiausio mokiniui, turinčiam disleksiją, asmens vaidmuo. Jei mokytojas bendradarbiavo su specialiais pedagogais ir aiškiai iškomunikavo mokiniams, kodėl jiems taikomos privilegijos, šie jausis pilnaverčiais priimdami pagalbą. Juk būtent toks yra vienas iš įtraukiosios mokyklos tikslų.
Skyriuje „Įtrauki mokymosi aplinka ir kultūra“ aiškinama, kad mokyklos kultūra ir emocinė mokinio gerovė padeda jaustis saugiai visiems mokiniams. Taip pat pabrėžiama, kad net ir geriausios priemonės bus neefektyvios, jei mokiniai nesijaus saugūs, suprasti ir palaikomi. Taip mokiniai turi jaustis ne tik klasėje, bet ir pertraukų metu. Jei mokykloje bus kalbama apie skirtingus mokymosi būdus, ugdomas supratimas apie skirtingus mokymosi stilius, poreikius ir mokoma apginti savo interesus (self advocacy), mokiniai taps labiau pasitikintys savimi bei savarankiškesni.
Pokytis, apie kurį kalbama skyriuje „Perėjimas“, – tai mokinio kelias, kuriuo jis eina nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo: skirtingos klasės, mokymosi etapai, egzaminai ir t. t. Kiekvienas iš šių etapų reikalauja naujų įgūdžių, didesnio savarankiškumo ir gebėjimų. Kiekvienam mokiniui šie etapai nėra lengvi, bet mokiniams, turintiems disleksiją, jie ypač sudėtingi, keliantys didelį nerimą ir sunkumus.
Šiame skyriuje autorė akcentuoja išankstinio pasirengimo, nuoseklaus palaikymo ir aiškios informacijos perdavimo svarbą. Sklandus bendradarbiavimas tarp mokytojų, tėvų ir specialistų padeda sumažinti stresą ir užtikrinti sėkmingą mokinių prisitaikymą. Autorė dalindamasi savo patirtimi pabrėžia, jog planavimas, nuoseklumas ir bendradarbiavimas padeda sumažinti stresą ir sudaryti sąlygas disleksiją turintiems mokiniams sėkmingai prisitaikyti prie naujų mokymosi etapų.
Paskutinis knygos skyrius – „Bendradarbiavimas su tėvais“. Jame akcentuojama, kad tėvai dažnai geriausiai pažįsta savo vaiką, jo stiprybes, patiriamus sunkumus, mokymosi stilių. Atviras, pagarbus ir nuoseklus bendradarbiavimas – tai neatsiejama mokinio, turinčio disleksiją, palaikymo dalis, padedanti mokiniui pasitikėti savi ir siekti geresnių rezultatų.
L. Selbi knyga „Viskas apie disleksiją. Praktinis gidas vyresnių klasių mokytojams“ nėra tik teorinis leidinys. Apžvelgdama šią knygą, dar kartą įsitikinau, kad autorė geba aiškiai ir paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, su kuriais susiduria kiekvienas mokytojas, dirbantis su skirtingų poreikių mokiniais. Primindama, kad pagarbos, empatijos ir nuoseklumo reikia ne mažiau nei metodinių priemonių, autorė skatina įsiklausyti į mokinį ir jo poreikius, o pateikti mokymosi palengvinimui skirti sprendimai yra paprasti ir lengvai pritaikomi.
[1] SEND – tai Jungtinėje Karalystėje naudojamas terminas, apibūdinantis vaikus ir jaunuolius (0-25 m.), patiriančius mokymosi sunkumų ar negalią, dėl kurios (lyginant su jų bendraamžiais) jiems sunkiau mokytis. https://www.gov.uk/government/publications/send-code-of-practice-0-to-25
[2] Metakognicija – gebėjimas suvokti ir reguliuoti savo kognityvinius procesus (pavyzdžiui, mokymąsi ar problemų sprendimą).
[3] Savireguliacinis mokymasis – mokinio gebėjimas planuoti, stebėti ir vertinti savo mokymąsi.
