Iliustracijos aut. Neringa Blažytė-Junevičienė
Galbūt akivaizdžiausias įrodymas, kad skaitymas yra sudėtingas intelektualinis procesas, yra tas, kad jis būdingas tik žmogui. Tai naujas, šiuolaikinis evoliucijos produktas. Gyvūnai bendrauja garsais, kūno kalba, tačiau tik žmonių verbalinei kalbai būdinga dviguba artikuliacija: ji susideda iš nedidelio beprasmių elementų (garsų, arba kitaip fonemų) derinių panaudojimo, kad susikurtų didelis prasmingų elementų (žodžių, kitaip morfemų) skaičius. Gyvūnų signalai tokios dvigubos struktūros neturi.
Kalbos namai – smegenyse
Atliekant neurobiologinius tyrimus nustatyta, kad kalbą, įskaitant skaitymą ir rašymą, smegenys apdoroja labai konkrečiose srityse, vadinamose Broca (lokalizuota gyrus temporalis inferior) ir Wernicke (lokalizuota gyrus temporalis superior). Daugumai žmonių jos yra kairiajame pusrutulyje (90 proc. dešiniarankių ir 70 proc. kairiarankių).
Įdomu tai, kad ir gestų kalbos analizės procesai vyksta tose pačiose srityse. Vadinasi, šių sričių kalbos analizavimas nepriklauso nuo kalbos modalumo, arba kitaip, nuo reprezentacinio formato informacijai koduoti ir perduoti. Tai vėlgi būdinga tik žmogui: praradę vieną modalumą (pvz., klausą) galime kompensuoti tai bendraudami kitokiu būdu (t. y. rašydami). Joks banginis, delfinas ar giesmininkas negali savo dainų išreikšti vaizdine kalba.
Mokslininkai teigia, kad gebėjimas atskirti sakytinę kalbą nuo kitų garsų, prasideda gimdoje, o ką tik gimę naujagimiai jau teikia pirmenybę motinos balsui.
Vis dėl to, vaikams reikia bent ketverių ar penkerių metų, kad jie galėtų laisvai įvaldyti kalbą. Sėkmingam kalbos išmokimui reikalingi tiek pagrindiniai kognityviniai gebėjimai, tiek aktyvus bendravimas su tėvais ir aplinkiniais, taip pat reikšmingas ir kontekstas, kuriame vaikas auga, artima aplinka.
Disleksija – kai dekodavimas nesiseka
Daug vaikų visame pasaulyje susiduria su problemomis (5-17%), kai dekodavimas iš vaizdinių simbolių (raidžių) į garsinius (fonemas), nevyksta sklandžiai, todėl jiems sunku skaityti. Šis sunkumas vadinamas disleksija. Dėl jo vaikams kyla ir antrinių problemų – sunku išsaugoti žodines žinias atmintyje.
Disleksija atsiranda dėl funkcinių sutrikimų smegenų srityse, atsakingose už kalbos supratimą. Daugumos žmonių, turinčių disleksija, intelektas yra normalus arba vidutinis, ji nesutrikdo mąstymo procesų.
Kad disleksija susijusi su raidžių ir fonemų atpažinimu, puikiai iliustruoja ir pasireiškiantys simptomai – jie susiję su raidėmis ar tarimu, bet ne su žodžių prasmės supratimu:
Ankstyvieji klinikiniai požymiai – vėlyvas žodinės kalbos išmokimas, kalbos garsų painiojimas žodinės kalbos raiškos ar supratimo metu (paprastai b ir p, k ir g, d ir t raides), sunkumai rimuojant (tai vienas ankstyvųjų fonologinių įgūdžių).
Klausos simptomai išryškėja, kai vaiko prašoma pakartoti ar perrašyti garsiniu būdu pateiktus kalbos garsus, ypač pseudožodžius, nes vaikas turi pasikliauti girdimos kalbos apdorojimo įgūdžiais dekoduodamas raidinę sandarą.
Vizualiniai simptomai apima painiojant vizualiai panašias grafemas (pvz., L ir f; m ir n; b ir d), ypač vizualiai sudėtinguose žodžiais. Tai rodo, kad sunku apdoroti erdvinę informaciją.
„Sekimo“ simptomai atsiranda su įvykių sekos eiliškumo laike apdorojimo sutrikimų.
Parengė LAB vyriausioji metodininkė dokt. Vykinta Parčiauskaitė,
el. paštas v.parciauskaite@labiblioteka.lt
Daugiau informacijos:
Habib, Michel, and Kimberly Giraud, ‘Chapter 23 – Dyslexia’, in Handbook of Clinical Neurology, ed. by Olivier Dulac, Maryse Lassonde, and Harvey B. Sarnat, Pediatric Neurology Part I (Elsevier, 2013), cxi, 229–35 <https://doi.org/10.1016/B978-0-444-52891-9.00023-3>
Hulme, Charles, and Margaret J. Snowling, ‘Reading Disorders and Dyslexia’, Current Opinion in Pediatrics, 28.6 (2016), 731–35 <https://doi.org/10.1097/MOP.0000000000000411>
