Spalis – disleksijos pažinimo mėnesis. Jo metu daug kalbama apie skaitymo sutrikimus. Žymūs žmonės, turintys disleksiją dalinasi savo prisiminimais, specialistai rengia seminarus, padedančius atpažinti šį sutrikimą ir mokyti vaikus. Pasibaigus šiam laikotarpiui viskas aprimsta, gyvenimas ima tekėti įprasta vaga…
Artėjant vienai gražiausių metų švenčių noriu pasidalinti dar viena nuostabia sėkmės istorija, kuri turėtų įkvėpti ne tik tėvus, bet ir vaikus, kuriems skaitymas – vis dar sunkiai nugalima kliūtis. Kaip sako istorijos herojus Stivenas Spilbergas: “Tu ne vienas… Yra būdų, kaip tai išspręsti…”
Amerikos kino režisierius, prodiuseris ir scenaristas S. Spilbergas, taip pat turi disleksijos sutrikimą, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu garsiausių šių laikų režisierių, pelnyti du „Oskaro“ apdovanojimus ir daugybę kitų įvertinimų.
Prieš pateikdama unikalaus, novatoriško ir vizualiai dinamiško kino kūrėjo istoriją, norėčiau vaikams priminti, kad tai režisierius sukūręs tokius žinomus filmus, kaip „Jūros periodo parkas“, „Ateivis“, „Indiana Džaunsas“, o suaugę, tikrai prisimena: „Šindlerio sąrašą“, „Gelbstint eilinį Rajaną“, „Linkolnas“ ir t.t.
Nuotr. iš wiki.com; screengeek.net; dailysabah.com
Disleksija Stivenui Spilbergui buvo nustatyta tik sulaukus 60 metų ir, kaip jis pats sako Quinnui Bradlee‘ui ( 2012 m. ) duotame interviu: „Tai buvo paskutinė dėlionės dalis, kurią aš slėpiau visus šiuos metus.“
Prisimindamas mokyklos laikus, S. Spilbergas mini, kad patyrė visus „lėto skaitytojo“ žingsnius: patyčias, kurios tęsėsi ne vienus metus, baimę stovėti prieš klasę, baimę skaityti.
Paklaustas apie draugus jis su šypsena atsako, kad jo „socialinis draugų ratas“ buvo tie vaikai, kurie negalėjo spardyti futbolo kamuolio, nesugebėjo sviesti ar pagauti beisbolo kamuoliuko, bet buvo… padaužos. Būdamas grupės, kuriai priklausė įvairias negalias turintys vaikai, nariu ir priimdamas savo asmeninį „demoną“ bei remdamasis savo išgyvenimais sukūrė patrauklią ir įkvepiančią istoriją, pagal kurią buvo pastatytas kultinis filmas „Padaužos“ („The Goonies“).
Viena blogiausių dienų mokykloje, kai mokytojas liepia atsistoti prieš klasę ir garsiai skaityti: „Tuo metu, kai lankiau mokyklą, apie disleksiją nebuvo žinoma. Visus versdavo stoti prieš klasę ir garsiai skaityti. Būdamas 3-oje klasėje to padaryti negalėjau.“
Buvo mokytojų, kurie bandė suprasti, kodėl Stivenui taip blogai sekasi mokytis… Jie kalbėdavo su tėvais… Tačiau tuo metu (1950 m.) ne tik nebuvo sukurtų specialių programų ar parašytų knygų, kaip mokyti disleksiją turinčius vaikus, bet, apskirtai, – toks sutrikimas neegzistavo. Visi skaitymo sutrikimus turintys vaikai buvo vadinami tinginiais, nesistengiančiais mokytis. „Abu mano tėvai buvo labai rūpestingi, mama padėdavo mokytis rašyti ir skaityti, tėtis – matematikos ir istorijos. Jie labai kruopščiai ir griežtai sekė, kad visi mano namų darbai būtų atlikti. Jokių išlygų, jokio televizoriaus žiūrėjimo, kol namų darbai nebus padaryti ir patikrinti. Gaila, kad anksčiau nebuvo galimybės sužinoti apie tai, kad turiu disleksiją, man tada būtų buvę lengviau, būčiau žinojęs, kad yra daugiau tokių pat, kaip aš. Žinojau, kad dar keletas vaikų turi tą pačią skaitymo problemą, bet mes apie tai nekalbėdavome. Labai būčiau norėjęs, kad būtų buvęs žmogus, kuris tuo metu būtų padėjęs pereiti „akmenuotu“ keliu. Neabejoju, kad ir mano draugams būtų buvę paprasčiau žinant, kas su jais darosi.“
S. Spielbergas nebuvo geras mokinys ar sportininkas, tad tapo lengvu patyčių taikiniu. Kaip pats pasakoja: „Visi vaikai pilni energijos… Vieni ją nukreipia geriems dalykams, kiti, norėdami pasijusti viršesni, – patyčioms ir muštynėms. Tačiau niekada nesijaučiau auka. Filmai man tikrai padėjo… Tarsi išgelbėjo mane nuo gėdos, nuo kaltės jausmo, nuo to, kad tai nebūtų mano našta, kai tai nebūtų tik mano našta. Manau, kad filmų kūrimas mane išlaisvino, buvo puiku pabėgti ir tapti dvasiškai stipresniu.“. Būdamas 12-os metų Stivenas pradėjo kurti filmus, o mokydamasis antrame koledžo kurse, gavęs pasiūlymą stažuotis ir kurti „Universal studio“, metė mokslus. Sėkminga karjera, sukurta šeima… Atrodo viskas nuostabu. Tačiau būdamas 50-ties grįžo mokytis ir baigė pradėtas studijas, nes savo pavyzdžiu norėjo parodyti vaikams: „Ką pradėjai, tą turi baigti.“.
Interviu Quinnui Bradlee’ui, taip pat turinčiam disleksiją, S. Spielbergas sako: „Šiuo metu užsiimu verslu, kurį vystant skaitymas yra svarbus. Labai svarbu, kad galėčiau perskaityti knygas ir scenarijus. Sugebėjau nugalėti save ir man negėda dėl to, kad perskaityti 120 puslapių man užtrunka nuo 2 val. 45 min. iki 3 val., kai kiti sugaišta 1 val. ir 10 min. Tiesiog žinau, kad vis dar lėtai skaitau, bet išmokau prisitaikyti. Suprantu, kad esu „lėtas skaitytojas“, bet užtat gerai įsisavinu tai ką skaitau. Lėtas skaitymas leidžia man „perleisti“ visą skaitomą informaciją per save. Nepraleidinėju teksto, nepermetu jo akimis, galiu tiksliai įvertinti tekstą ir pasakyti kodėl jis man patinka.”
Nuotr. iš spotlightreport.net
Tai – dar viena istorija, kuri įkvepia ir gali būti pavyzdžiu bet kuriam iš mūsų. Norisi pasveikinti kiekvieną su artėjančiomis šventėmis, palinkėti gerų ir gražių ateinančių metų ir, –kaip sakė mūsų šio pasakojimo herojus,- Stievenas Spilbergas: „Tai paplitę labiau, nei tu manai. Tu nesi vienas, tu gali pagerinti savo skaitymo įgūdžius ir supratimą… Patekęs į liūtį gali mėginti išvengti lietaus lašų, bet, nors ir peršlapęs, pasieksi tai, ko nori.“
Daugiau informacijos:
https://www.hollywood.com/celebrities/steven-spielberg-opens-up-about-his-dyslexia-60229654/
http://dyslexiahelp.umich.edu/success-stories/steven-spielberg
https://www.hollywood.com/celebrities/steven-spielberg-opens-up-about-his-dyslexia-60229654/
