Emily Wade nuotrauka iš Unsplash
Norint atrasti geriausius būdus, kurie leistų vaikams ir suaugusiems, susiduriantiems su skaitymo sunkumais, mokytis, dirbti su tekstu bei mėgautis literatūra, būtina visapusiškai suprasti kaip „veikia“ disleksija: nuo genų ir neuronų iki socialinių bei kultūrinių faktorių. Skirtingų mokslo sričių įžvalgos atskleidžia disleksijos įvairialypiškumą, o giluminiai tyrimai padeda konkrečiai įvardinti teigiamus ir neigiamus veiksnius, nulemiančius vaiko skaitymo raidą ir ilgalaikę patirtį su tekstu.
Mokslas apie disleksiją: priežastys ir geriausios praktikos
Nors disleksija pradėta tyrinėti dar 19 amžiuje, tačiau tiek dėl jos apibrėžimo, tiek dėl priežasčių, kurios sukelia skaitymo sunkumus, yra aktyviai diskutuojama iki šiol. Pagrindinis lūžis, įvykęs šiame tyrimų lauke maždaug prieš 25 metus, yra perėjimas prie daugialypės rizikos modelių, kurie disleksiją apibūdina kaip įvairių (genetinių, kognityvinių, aplinkos) faktorių nulemtus ypatumus. Šie skaitymo ypatumai šiandien suvokiami kaip spektras, dažnai pasireiškiantis kartu su kitais netipiniais mokymosi, dėmesio, autizmo ar kitais aspektais. Disleksija mokslininkų matoma nebe kaip vienalytis, izoliuotas sutrikimas, sukeltas vieno „pakitimo“, o kaip viena iš žmogaus neurologinių dimensijų.
Šie pokyčiai reikalauja platesnio požiūrio, kuris aprėpia ne tik biologinius ar neurologinius procesus, bet visą žmogaus raidą bei jo aplinką. Tad šiuolaikiniai disleksijos tyrimai analizuoja disleksiją „šalia“ įvairių gretutinių procesų, kurie daro poveikį žmogaus skaitymui: į juos įeina tėvų įtaka, mokymo metodai, genetiniai faktoriai, elgesio ypatumai ir net socioekonominis statusas. Viena praktikai svarbiausių tyrimų krypčių yra ankstyvas disleksijos atpažinimas ir tinkamai parinkta intervencija. Tyrimai rodo, jog anksti nustačius skaitymo raidos problemas ir pagal jų pobūdį pritaikius mokymosi metodus, gerokai padidėja tikimybė, jog skaitymo gebėjimai bus aukštesni vėlesniame amžiuje.
Žurnalas „Dyslexia“: tyrimai apie skaitymą orientuoti į praktiką
Didžioji Britanija yra viena pirmųjų šalių, kurioje susiformavo didelis akademinis dėmesys skaitymo sutrikimams ir kuri pradėjo aktyviai keisti ugdymo sistemą, siekdama geriau įtraukti vaikus, turinčius mokymosi ir skaitymo sutrikimų, į ugdymo procesą. 1995 m. Britų disleksijos asociacija naujausius mokslinius tyrimus pradėjo publikuoti žurnale „Dyslexia“, kuris dabar yra vienas pagrindinių leidinių šiame lauke ir pristato disleksijos tyrimus iš viso pasaulio.
Žurnalo „Dyslexia“ pagrindinis tikslas yra suburti akademiniame lauke dirbančius skirtingų sričių mokslininkus bei psichologus, pedagogus ir kitus specialistus, susiduriančius su disleksija kasdienybėje. Skirtingos specialistų perspektyvos padeda greičiau ir tiksliausiai nustatyti skaitymo sunkumus ir jų tipą bei parinkti tinkamiausius intervencijos metodus pagal individualias žmogaus savybes. Daugumą šio žurnalo straipsnių galite skaityti nemokamai internete, o spausdintus naujausius numerius rasite Lietuvos audiosensorinės bibliotekos fonduose.
Žurnale nagrinėjamos įvairios temos, tokios kaip disleksijos paplitimas, gretutinių raidos problemų dažnumas ir įtaka, tėvų ir mokytojų žinios apie disleksiją, vaikų ir tėvų psichologiniai sunkumai, kognityvinių funkcijų (atminties, fonologinių, vizualinių) sąveika, intervencijos metodai, pagalbinės mokymosi priemonės ir net socioekonominės kliūtys. Žemiau keletą jų apžvelgsime detaliau.
Švedijos tyrimai: disleksijos ir kitų neurologinių raidos ypatumų dažnumas
Kiek svarbu yra žvelgti į disleksiją kaip į dalį kompleksinio vaiko neurologinio profilio? Į tai puikiai atsako 2021 m. žurnale „Dyslexia“ išspausdintas Gotenburgo Universiteto ir Karolinska instituto mokslininkų straipsnis (Brimo ir kt. 2021). Nuo 2004 metų Švedijoje visos šalies mastu vykdomas ilgalaikis tyrimas CATSS (Child and Adolescents Twin Study in Sweden), stebintis visų dvynių, gimusių po 1992 metų, raidą bei somatinę ir psichologinę sveikatą. Remdamiesi šio tyrimo duomenimis ir telefonu atliktais interviu su tėvais, straipsnio autoriai išanalizavo 1688 dvynių, gimusių 2008–2009 m., duomenis. Skaitymo sutrikimų įvertinimui buvo naudojamas trumpos disleksijos skalės (Short Dyslexia Scale, SDS) klausimynas.
Straipsnyje nagrinėjamas disleksijos ir kitų neurologinių raidos ypatumų (NRY) ar sutrikimų (pvz., ADHD, ASD, koordinacijos sutrikimų) pasireiškimas kartu. Pagrindinis švedų tyrimo klausimas pristatomas per (išgalvotą) mergaitės Hanos paveikslą:
Hana – dešimties metų mergaitė, kuriai sunkiai sekasi skaityti. Nors mokytojai ją labai palaiko, ji nuolat jaučiasi „keista“ ir nepatiria sėkmės. Palyginus su dauguma bendraamžių, ji skaito darydama daug klaidų ir labai lėtai. Mokytojai išbandė daugybę metodų, kad pagerintų jos skaitymą, tačiau rezultatai nėra geri. Be skaitymo sunkumų, Hanai kyla problemų ir sporte bei žaidimuose. Ji blogai koordinuoja judesius ir greitai pavargsta užsiimdama fizine veikla. Be to, ji pradeda nuobodžiauti atlikdama mokyklines užduotis vos po kelių minučių, net jei tik klausosi, dažnai jaučiasi nerimastinga ir atrodo „užsisvajojusi“, todėl rasti būdus kitaip mokytis taip pat yra sudėtinga.
Tyrėjai kelia klausimą: ar Hanos skaitymo sunkumai yra netikėtai sudėtingas disleksijos atvejis, ar šis keleto NRY pasireiškimas – ganėtinai įprastas pavyzdys? Jų tyrimo rezultatai rodo, jog antras atsakymas yra arčiau tiesios.
NRY nustatymui mokslininkai naudojo A-TAC[1] klausimyną, kuris leidžia įvertinti vaiko savybes indikuojančias ADHD, netipinį sensorinį suvokimą (NSS, angl. atypical sensory processing), autistiškumą bei koordinacijos problemas. Pagal klausimyno balus, vaikai buvo priskiriami kaip priklausantys arba ne kiekvienai iš šių 4 kategorijų, t. y. turintys tam tikrus NRY.
Lentelė. NRY pasireiškimas tarp vaikų su disleksija ir be.
| Su disleksija (N = 128) | Be disleksijos (N = 1,560) | Viso (N = 1,688) | |
| % | % | % | |
| Bent 1 NRY | 37.5 | 4.6 | 7.0 |
| Bent 2 NRY | 16.4 | 1.3 | 2.5 |
| Bent 3 NRY | 9.4 | 0.4 | 1.1 |
| ADHD | 21.1 | 1.8 | 3.3 |
| Autistiški | 11.7 | 0.9 | 1.7 |
| Koordinacijos problemos | 14.8 | 1.7 | 2.7 |
| NSS | 18.8 | 2.1 | 3.3 |
Rezultatai ganėtinai vienareikšmiški: net 38% vaikų su disleksija buvo nustatytas dar vienas NRY, beveik aštuonis kartus dažniau, negu tarp vaikų, skaitančių įprastai (5%). Dažniausiai pasitaikantis papildomas NRY buvo ADHD (3% tarp visų ir 21% tarp vaikų su disleksija), rečiausiai – autistiškumas (2% tarp visų, 18% tarp vaikų su disleksija). Autorių teigimu, visi šie vertinimai yra paremti ganėtinai konservatyviais kriterijais, todėl realybėje dažniai galėtų būti netgi aukštesni. Tyrimas taip pat parodė, jog tam tikri NRY simptomai yra stipriausiai susiję su disleksija. Tai kalbos problemos (OR[2] = 1.7), koncentracija ir dėmesys (OR = 1.59) bei netipiniai sensoriniai pojūčiai (OR = 1.35).
Ši statistika patvirtina daugelio tyrėjų nuomonę, jog disleksija yra „ne atskiras ‘specifinis mokymosi sutrikimas’, o greičiausiai ko-egzistuoja su kitais NRY“. Tad Hanos atvejis tikrai nėra išskirtinis. Atsižvelgdami į tyrimo rezultatus, straipsnio autoriai ragina kitus mokslininkus plačiau žiūrėti į disleksiją ir atliekant tyrimus visada atsižvelgti į gretutinius NRY bei pateikti statistiką apie juos, nes riba tarp disleksijos ir kitų NRY dažnai yra sunkiai nubrėžiama.
Šie rezultatai itin svarbūs ir praktikoje – vaikams su keletu NRY yra didesnė rizika susidurti su iššūkiais studijuojant ir suaugus, tai gali sukelti įvairių psichosocialinių problemų. Geriausia mokymosi pagalba vaikui gali būti suteikta tik nustačius visas vaiko stiprybes ir silpnumus, atsižvelgiant į įvairius jo NRY, o ne tik specifinius mokymosi sutrikimus.
Tyrimo rezultatai taip pat patvirtino dalį jau gerai žinomų faktų apie disleksiją. Disleksijos paplitimas šioje imtyje buvo įvertintas 8%, kas atitinka daugumą kitų įverčių, esančių tarp 5% ir 10%. Berniukų ir mergaičių su disleksija santykis tyrime buvo 3:2, t. y. berniukams disleksija buvo diagnozuota 50% dažniau nei mergaitėms, o paplitimas atitinkamai buvo 9.2% tarp berniukų ir 6% tarp mergaičių. Mokyklose disleksija dažniau diagnozuojama berniukams nei mergaitėms, nes ji lengviau atpažįstama dėl kitų elgesio savybių bei dėl to, jog mergaitės yra labiau linkusios slėpti skaitymo sunkumus. Tačiau šio tyrimo rezultatai patvirtina, jog skirtumai tarp lyčių yra ne vien socialinės aplinkos pasekmė, bet ir tam tikri genetiniai bei neurologiniai skirtumai.
Lyginant, kiek dažnai disleksija pasireiškia tarp monozigotinių ir dizigotinių dvynių, tyrimas taip pat nustatė net 52% disleksijos paveldimumą[3] – maždaug dvigubai labiau tikėtina, jog abu monozigotiniai dvyniai (su vienodu genų rinkiniu) turės disleksiją, palyginus su tikimybe, jog abu dizigotiniai dvyniai (su skirtingais genų rinkiniais) turės disleksiją. Šis rezultatas taip pat atitinka kitus tyrimus, kurie paveldimumą vertina tarp 50-60%, ir yra itin įdomus dviem aspektais: didelis paveldimumas rodo, jog disleksija turi stiprų genetinį pagrindą, tačiau genų rinkinys nėra vienareikšmiškai nulemiantis faktorius ir vaiko vystymosi eiga bei aplinka taip pat turi didelę įtaką.
Seni ir nauji būdai mokytis skaityti
Jeigu genai nėra galutinis atsakymas į disleksijos „kodėl“, tai kas dar gali nulemti skaitymo sutrikimus? Žinoma, vienas svarbiausių veiksnių yra mokymosi aplinka, kokybė ir tinkamai parinkta mokymosi skaityti metodika. Tinkamai parinkti intervencijas padeda moksliniai tyrimai, iš kurių vieną pristatysime žemiau, bet pradžiai truputis istorijos.
Daug žmonių galvojo ir (vis dar) galvoja, jog skaityti „tiesiog“ išmokstama, kaip kad, tarkim, „tiesiog“ išmokstama kalbėti ar važiuoti dviračiu. Nors dalis vaikų išmoksta skaityti be specifinio mokymo, tačiau apskritai tai neįvyksta „natūraliai“. Tam reikalingi konkretūs metodai ir per paskutinius šimtą metų anglakalbėse šalyse jie keitėsi labai stipriai.
Vienas seniausių ir įprasčiausių būdų mokyti alfabetinių kalbų (pvz., lietuvių, anglų, ukrainiečių) yra fonetinis metodas: palaipsniui mokyti vaikus susieti raides (grafemas) ir skiemenis su garsais (fonemomis), galiausiai skiemenis jungiant į pilnus žodžius. Tačiau didžiąją 20 a. dalį anglakalbėse šalyse buvo mokoma „vaizdinių žodžių“ būdu, skatinant išmokti vizualiai atpažinti dažniausiai naudojamus žodžius neskaidant jų į raides ar skiemenis, o 7-ame dešimtmetyje išpopuliarėjo „visos kalbos“ mokymo skaityti būdas, kuris teigė, jog skaitymas ir kalbėjimas yra neatsiejami ir turi būti vystomi kaip bendras „natūraliai“ įgyjamas gebėjimas. Nors abu šie būdai neturėjo aiškaus mokslinio pagrindo, jie išliko populiarūs net iki 20 a. pabaigos ir kartais vis dar yra naudojami.
Visgi tyrimai rodo jog kalbų mokymas fonetiniu pagrindu yra efektyvesnis nei „vaizdinių žodžių“ ar „visos kalbos“ metodai, ir šiandien vis daugiau šalių naudoja fonetika pagrįstas technikas. Tačiau išlieka klausimas, kurie būdai yra geriausi ir kada reikalingos skirtingos mokymo intervencijos. Viename naujausių žurnalo „Dyslexia“ straipsnių, pasirodžiusiame 2023 m. rugsėjį, pristatoma fonetinė intervencija, skirta pradinių mokyklų mokiniams, turintiems skaitymo sutrikimų riziką.
Tyrimas buvo atliktas Švedijoje su 68 antros klasės mokiniais (7–9 m.), naudojant aukštos kokybės atsitiktinių imčių kontroliuojamo eksperimento (angl. randomized controlled trial) procesą. Šių vaikų žodžių skaitymo ir rašybos įgūdžiai atsiliko nuo jų bendraklasių maždaug vieneriais metais. Vaikai buvo atsitiktinai išskirstyti į dvi lygias grupes: intervencijos (su papildomu mokymu) ir kontrolinę (be papildomo mokymo).
Intervencija truko 9 savaites. Jų metu kiekvienas mokinys 4 kartus į savaitę gavo asmenines pamokas, trunkančias 35 minutes, viso – 36 pamokas. Pamokas vedė apmokyti specialieji pedagogai iš įprastų Švedijos pradinių mokyklų. Kiekvieną pamoką sudarė 7 trumpi pratimai, lavinantys skirtingas sritis (foneminį supratimą, teksto suvokimą, skaitymo sklandumą ir kt.) bei kartojimo ir apibendrinimo užduotys.
Eksperimento rezultatai buvo itin teigiami: lyginant vidurkius, vaikai, gavę intervenciją, labiau patobulėjo visuose patikrintuose skaitymo aspektuose: žodžių atpažinime, žodžių iškodavime ir teksto suvokime. Stipriausiai išsiskyrė žodžių atpažinimas, kur vidutinis intervencijos grupės patobulėjimas buvo net 62% didesnis (aukštas efekto dydis, Cochen‘o d = 1.06), o kitose srityse – apie 30% didesnis (vidutinis efekto dydis, Cochen‘o d = 0.54).
Šie rezultatai indikuoja, jog tinkamai parinkta mokymosi pagalba gali reikšmingai pakeisti vaiko mokymosi skaityti progresą ir ilgalaikiame laikotarpyje padėti išsiugdyti geresnius skaitymo įgūdžius, netgi kai vaikas susiduria su skaitymo sunkumais. Nors disleksija yra visą gyvenimą išliekantis ypatumas, šis tyrimas rodo, jog ugdymas daro didžiulę įtaką skaitymo gebėjimams.
Tai įkvepiantys rezultatai, tačiau straipsnio autoriai kelia klausimą, kaip šias teorines įžvalgas perkelti į praktiką: „ar mokyklos turėtų suteikti sąlygas kiekvienam mokiniui gauti individualias pamokas, ir ar mes galime įtikinti mokytojus diena iš dienos, žodis po žodžio nuolatos mokyti vaikus skaityti kiekvieną savaitę“? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo švietimo sistemos, skiriamų resursų ir požiūrio į mokymosi sunkumus, tačiau tokie tyrimai bent jau nurodo kryptį, kuria galima judėti. Švedų kalbos ortografija yra panašesnė į lietuvių, nei į anglų kalbos, todėl tikėtina, jog panašūs metodai galėtų būti veiksmingi ir mūsų ugdymo įstaigose.
Norisi daugiau žinių? LAB literatūros fondas prieinamas visiems
Mokslinės ir praktinės žinios padeda geriau suprasti ir sugyventi su disleksija tiek tėvams, tiek vaikams, tiek specialistams. Nors minėtose užsienio šalyse informacijos apie disleksiją gerokai daugiau nei Lietuvoje, tačiau tyrimai rodo, jog šios informacijos vis tiek trūksta ir daug pedagogų nesupranta, kaip disleksija paveikia vaikus bei remiasi paviršutiniška informacija ir klaidingais mitais. Tyrimai Lietuvoje taip pat rodo, jog apie specifinius mokymosi sutrikimus pedagogams taip pat nepakanka žinių, ypač renkantis praktinius ugdymo metodus.
Atsižvelgdama į šį trūkumą ir specialistų išsakytus poreikius, Lietuvos audiosensorinė biblioteka jau nuo 2021 m. kaupia literatūros apie skaitymo ir mokymosi sutrikimus fondą, kuriame šiandien jau yra virš 40 leidinių. Į fondą įeina tiek akademinė literatūra apie kalbos raidą, skaitymą ir disleksiją, tiek praktinės knygos apie mokymąsi ir gyvenimą su disleksija – vaikams, suaugusiems ir jų artimiesiems. Kviečiame visus naudotis šiuo resursu, geriau pažinti disleksiją ir atrasti būdą skaityti savaip!
Šaltiniai
https://www.parkerphonics.com/post/a-brief-history-of-reading-instruction
https://www.memoriapress.com/articles/history-phonics/
https://www.phonicsbloom.com/uk/article/phonics-around-the-world
Anckarsäter, Henrik, Sebastian Lundström, Linnea Kollberg, Nora Kerekes, Camilla Palm, Eva Carlström, Niklas Långström, Patrik K. E. Magnusson, Linda Halldner, Sven Bölte, Christopher Gillberg, Clara Gumpert, Maria Råstam, ir Paul Lichtenstein. 2011. „The Child and Adolescent Twin Study in Sweden (CATSS)“. Twin Research and Human Genetics: The Official Journal of the International Society for Twin Studies 14(6):495–508. doi: 10.1375/twin.14.6.495.
Brimo, Katarzyna, Lisa Dinkler, Christopher Gillberg, Paul Lichtenstein, Sebastian Lundström, ir Jakob Åsberg Johnels. 2021. „The Co-Occurrence of Neurodevelopmental Problems in Dyslexia“. Dyslexia 27(3):277–93. doi: 10.1002/dys.1681.
Ehri, Linnea C., Simone R. Nunes, Steven A. Stahl, ir Dale M. Willows. 2001. „Systematic Phonics Instruction Helps Students Learn to Read: Evidence from the National Reading Panel’s Meta-Analysis“. Review of Educational Research 71(3):393–447. doi: 10.3102/00346543071003393.
Elliott, Julian G., ir Elena L. Grigorenko. 2014. The Dyslexia Debate. Cambridge: Cambridge University Press.
Hurst, Ellen Burns. 2010. Passing as literate: gender, dyslexia, and the shaping of identities. Georgia State University.
Lindström-Sandahl, Hanna, Åsa Elwér, Stefan Samuelsson, ir Henrik Danielsson. 2023. „Effects of a Phonics Intervention in a Randomized Controlled Study in Swedish Second-Grade Students at Risk of Reading Difficulties“. Dyslexia n/a(n/a). doi: 10.1002/dys.1751.
Lovett, Maureen W., Jan C. Frijters, Maryanne Wolf, Karen A. Steinbach, Rose A. Sevcik, ir Robin D. Morris. 2017. „Early intervention for children at risk for reading disabilities: The impact of grade at intervention and individual differences on intervention outcomes“. Journal of Educational Psychology 109(7):889–914. doi: 10.1037/edu0000181.
Wagner, Richard K., Fotena A. Zirps, Ashley A. Edwards, Sarah G. Wood, Rachel E. Joyner, Betsy J. Becker, Guangyun Liu, ir Bethany Beal. 2020. „The Prevalence of Dyslexia: A New Approach to Its Estimation“. Journal of Learning Disabilities 53(5):354–65. doi: 10.1177/0022219420920377.
[1] Autism-Tics, ADHD and other Comorbidities inventory (A-TAC)
[2] Odds Ratio (OR): Galimybių santykis, žymintis kiek procentų labiau (mažiau) tikėtina, jog vaikas turi disleksiją, jei turi tam tikrą simptomą. Pvz., kalbos OR = 1.7, reiškia, jog jei vaikui nustatomos kalbos problemos, tuomet tikimybė, jog jam taip pat bus nustatyta disleksija padidėja 70%. OR = 1 reikštų, jog disleksijos tikimybė nepriklauso nuo simptomo.
[3] Paveldimumo įverčia būna dviejų tipų: „siaurieji“ ir „platieji“. Šiuo atveju buvo naudotas paveldimumas siaurąją prasme. Plačiau apie savybių paveldimumo įverčius skaitykite: https://www.nature.com/scitable/topicpage/estimating-trait-heritability-46889/
